New Feels LTU (Sustabdyta)

12

Pasiėmiau dėžute su voku su savimi, kai įsitikinau, jog nėra to asmens kuris ja čia padėjo. Atsisėdau ant sofos ir atplėšiau. Ten gražiu raštu buvo parašyta.

„Tavo mylimo Martyno nebėra gyvųjų tarpe. Viskas tik dėl to , kad aš išnaikinsiu visus man trukdančius asmenis ir tu puikiai žinai kas sekantis."

Užsimerkiau. Nedrįsau skaityt toliau jaučiau kalte, jog neapsaugojau vieno, o dar kitam gresia tas pats. Sukaupusi jėgas tęsiau laišką toliau.

„Žinau, kad jis kažkada tau buvo viskas, kaip dabar Lukas, bet nesijaudink jie abu atsiguls greta šaltoje žemėje. Greitai ateisiu pas tave.....Mes būsim kartu amžinai. O kas artinasi nepabėgsi princese."

Apačioje radau tik viena raide I.

Ir vėl verkiu. Ir vėl kalta ir už ką taip baudžia mane.

- Lukai tu atsiimsi už viska jei tai siekis mane įbauginti parašant laišką. Pasirašant ne savo inicialu tavęs ir ant laužo padegt neužteks.

Sugniaužusi laišką stipriai rankoje išėjau iš namu ėjau link Bertos negalėjau jai to neparodyt jei tai jos broliuko išdaigos. Pasibeldžiau į duris.

- Vika ką tu čia taip vėlai darai? Ar kas atsitiko? Ką ši karta jis iškrėtė?

- Berta prašau nieko neklausk išklausyk mane tada galėsi pasisakyt gerai tai labai svarbu ir apart mudviejų niekas neturi žinot.

Atsisėdau keliais žingsniais tolėliau nuo Bertos ir išgniaužiau laiškai tarsi nujausdama, kad čia nieko gero pasitraukiau šiek tiek toliau. Iš antro aukšto nulipo kiek susivelės Lukas. Puolusi prie jo ėmiau viska rėkt kas ta minute buvo ant liežuvio.

- Nebūčiau pagalvojus kad tu šitaip......tiesiog šitaip smuksi žemyn per savo suknista pavydą. – Negaliu apsakyti jausmo kuri jaučiau. Žmogus kuriam jau ne karta atleidau taip nekenčia Martyno , kad net apsimesdamas kažkuo rašo man laiškus su grasinimais tik toks kaip tu gali smukti žemyn.

- Tu vpš paranojike ?! Išvežt tave reikia. Prisigalvoja to ko aš net nedariau. Tu gal truputi apsiramink geriau savo tas kvaišas drauges patikrink, o ne ant manęs pulk.

- Bet tai radau prie savo namu ?! Žinant kaip dažnai tu sėdi ten netoli krūmuose. Tai tau reikia gydytis. Niekšas, idiotas, kaip aš dar tavim sugebėjau patikėt tokie žmonės, kaip tu nesikeičia!

- Ką dar gražaus moki. Man tavęs gaila nebežinai ką kaltint. Gal užteks žaist ką? Nebesam maži ar tau dar dėmesio trūkumas.

Negirdėjau nė vieno jo žodžio aš tiesiog buvau įsitikinusi. jog tai jo darbas. Sėdėjau žiūrėjau į viena tašką lygi tos minutes kai mano telefonas pradėjo nevalingai vibruot. Žinute nuo Neringos:

„Mums reikia kuo skubiau susitikti pasikalbėti geriausia dviese. Xoxo".

Tarsi vėl grįžau į žeme atsipeikėjau, o jis vis dar burbėjo tai surėkdavo. Neapkentusi jo moralu neištvėriau.

- AR TU MOKI UŽSIKIŠT ŠUNSNUKI! NEDRĮSK MANES PALIESTI DAUGIAU GIRDI?! – Vaikinas į mano perspėjimus tiesiog nekreipė dėmesio, o viska darė atvirkščiai. Pakelė nuo žemes nešdamasis su savimi ir tai jog spardžiausi kiek mano gležnas kūnas leido buvo beviltiška.

Užlipę į antra aukšta nusekiau ji iš paskos. Jo kambaryje radau Neringa. Bet ji juk man tik rašė žinute, kad nori susitikt, o ji jau sėdi šito avigalvio kambarį.

- Jūs susimokėt !? Jūs prieš mane. Dar...dar maniau, jog esam draugės...tu.....

- Nusiramink atsisėsk mes tau viska paaiškinsim...Tiksliau aš paaiškinsiu.....tu ne viska žinai apie mane....aš daug ko nesakau apie save....nenoriu... – Neringa kalbėjo mįslėm ir mane tai tik dar labiau siutino.

- Lukas nekaltas jis nieko nedarė tai ne jo rašytas laiškas...jis net pats gerai nežino...Prašau dėl manęs nesiriekit.....nustok sau meluot Viktorija aš tave pažįstu tu nuo pat pradžių negalėjai negalvot apie Luk.....

- Kodėl tu nori nukrypti nuo to ką pradėjai?! – Užklykiau ant merginos. Sėdėjusios akimis pilnomis ašarų. Aš pirma karta po atsikraustymo čia pakėliau balsą...Man svarbiam žmogui....

- Gerai...aš pasakysiu...nors geriau parodysiu....kas jis.... – Mergina vis vien kalbėjo keistom užuomenom.

- Kas tas kažkoks supistas I. – Jie tiesiog tylėjo nejauki tyla draskė mane iš vidaus ji kažką slėpė , bet ir pasakyti nenorėjo jiems atrodo kad aš silpna , kad neištversiu.

- Tu nenori to žinot pamatyt ir patikėt. – Lukas pasimes striuke ir liepė man rengtis ir eiti. Viskas vyko be žodžiu jie mane kažkur vedėsi buvo tamsu aš nebesupratau kas vyksta žmogus kuri laikai geriausia drauge staiga patampa tokia uždara, o pasipūtėlis pagaliau nusileidžia ant žemes ar aš sapnuoju.

- Tu teisus man nerūpi , nes aš jūsų nenoriu daugiau matyti akyse jus melagiai .Žaidžiant su manim kaip su lėle. Tu...tu.....Mes nebesam draugės....

***

Parkas aplinkui nė gyvos dvasios. Kažkur tolumoje ant suolo sėdi žmogus, bet jį sunku įžiūrėti. Mes artėjom prie paslaptingo žmogaus. Galiausiai žibintas nušvietė ten sėdėjusio žmogaus veidą. Ant suoliuko sėdėjo šviesiaplaukis vaikinas. Kuri mačiau prisiekiu pirma karta.

- Viktorija – Tas vaikinas sėdėjas ant suoliuko žinojo mano vardą.

- Viktorija susipažink tai mano brolis dvynys.....Ignas......Arba kitaip sakant paslaptingasis „I".......Tas kurio laišką tu gavai........

- Jis tau kas?!!........

I konw pievute , bet :D