New Feels LTU (Sustabdyta)

8

  - O tu kas toks dabar ?....- Negi jis mane rado.  

- Ne tavo reikalas. Viktorija prašau paklausyk nu atidaryk nors trumpam. Labai prašau. Vaikinas tiesiog zyzė stovėdamas už durų. Man įgriso jo durų daužymas tad nusprendžiau šiek tiek praverti duris, bet jam to užteko pripulti ir apsikabinti mane.

Tiesiog apkabinti.

- Ar tai tavo naujas žaislas? – Pakelė antakius vaikinas stovėjęs tarpduri

- Paklausyk žaisliuk tu, gal gana kišti savo nosį i ne savo gyvenimą i ne savo reikalus ar mamytė neišmokė.

- Nebijok mes labai greit ir vėl pasimatysime. – Kaip ne keista jis labai staiga pasišalino iš akių.

- Aj ir beje tu didelis pabandyk tik užmušiu. Jau tolumoje girdėjosi tik to kvanktelėjusio vaikino žodžiai.

- Kas čia per psichas? – Paklausė negalėdamas neprunkšti.

- Praeitis kuri manęs vis dar neapleidžia kaip uodega iš paskos. Ir ačiū nežinau kuo viskas būtu pasibaigę jei tu nebūtum išnyres iš kažkur.

- Žinai ryte nelabai gražiai išėjo tiksliau visiškai tragiškai. Šyptelėjo ir kiek sutrikusiu žvilgsniu pažiūrėjo i mane.

- Tai aš kalta aš visada buvau tokia visada tikėdavausi iš žmogaus per daug juk nepriversi to kuris tavęs nekenčia tave mėgti. -Vaikinas vis spoksojo ką aš dar protingo pasakysiu. Galiausiai visai nutilau.

- Tai dabar blaiviai taika? – Vaikinas ištiesė savo nemaža ranka kuri atrodo akimirksniu galėtu sutrupinti manąja

- Jei pasižadi nebežiūrėti taip kraugeriškai į mane , nes tai mane gąsdina per tave jau nežinau kiek košmaru buvo. – Vaikinas išsišiepė ir palinksėjo savo kutvelynu.

- Kadangi dabar taika tai kas jis toks per pyderastas pas tave prie namu durų buvo?

- Mano buvęs. – Šiaip tai nebuvo visai tiesa tai tebuvo iš išskaičiavimo na žinot kai tėvai dėl savo darbinių ryšiu verčia.

- Esat tai darę ? – paklausė taip lyg tai būtu visiškai normalu ir tikisi tai pat normalaus atsakymo.

- O kaip tau pasirodė...nors nesvarbu... – Burbtelėjau

- Vadinasi ne..... o tada ko jis atsivilko jei tai tavo praeitis?

- O tu visada toks smalsus?...Tiesiog per daug klausimai vienam kartui.

- Juk čia ne daug prašau aš noriu žinot - Šyptelėjo ir nustatęs šuniuko žvilgsni bandė surast manąjį.

- Nežinau kokio velnio jis čia buvo, bet tai turbūt tik pradžia jo suknisto žaidimo.

Kas jam negerai negi jam negana jau pakankamai įskaudinęs yra dar negana.

- Ar jis tau grasino? Ar jis tave nuskriaudė?

Staiga vėl visko grįžo kaip ta vakarą lovoje visi prisiminimai vėl buvo kaip realybė man beliko užsimerkti atsiriboti ir iškentėti tas prakeiktas haliucinacijas.

- Vika žinai kaip aš to noriu ir kaip aš to laukiau aš tave myliu ir galiu tai įrodyti. – Vis zyzė įkyrus Martyno balsas.

- Ne tik ne dabar aš tiesiog manau kad per mažai laiko aš bijau. Vaikinas artinosi link manęs jo žydros akys staiga įgijo visiška juoda spalva o kūno judesiai tavo nevaldomi ir skausmingi.

- Paleisk. Martynai ką darai paleisk. – Bet vaikinas nesiklausė mano kukčiojimų mano skruostais riedančiu ašarų ir maldavimų paleisti.

Haliucinacijos baigėsi kartu sugražindamos mane i realybe. Mano skruostais vėl byrėjo ašaros o kūnas nevalingai trūkčiojo.

- Vii...vika kas tau? – Atsitraukiau nuo vaikino nenorėdama jo dar labiau išgąsdinti.

- Man viskas gerai tiesiog daugiau jokiu klausimu. Eik lauk iš mano namu tuojau pat.

- Vika....

- Ar nesupranti Lietuviškai !?! Dink iš mano namų. – Sušukau vaikinau tiesiai į veidą.

Vos jis išėjo sukniubau ant žemes apsikabinau kelius ir leidau savo ašarom tekėti ramiai be jokio vargo. O mano įkaite skruostai jas darė tik dar labiau karštas ir sunkias. Kodėl... už ką mane kamuoja tokie be priežasties atsirandantis vaizdinai kaip šešėlis tyko manęs ir smogia pačiu netikėčiausiu metu. Kiek atgavusi jėgas ir nusiraminusi nupėdinau i kambarį palindau po šilta antklodę kai mano telefonas pradėjo vibruoti. Žinute nuo nežinomo numerio:

Atleisk jei įskaudinau, jei dėl manęs tai įvyko, bet prisimink aš neleisiu tam gaidžiui daugiau nieko tau daryti ir nežinau ką jis tau padaręs yra, bet aš neleisiu. – L.A

Šyptelėjau pati sau, kaip jis sugebėjo rasti mano numeri?

Susisuka i antklode jaučiau kad tai artėja stipriai užmerkiau akis.

- Lukai ! – Sušukau ir pribėgau prie kruvino vaikino.

- Nežiūrėk manęs tiesiog bėk kiek tavo kojos neša tiesiog bėk ir nežiūrėk atgal man viskas bus gerai

- Bet...tu..tu.bet..Aš kalta jei ne aš jis tau nieko nebūtu daręs tai per mane. Aš tavęs nepaliksiu man gali daryti ką tik nori, bet tavęs jis nelies aš, bet ką padarysiu tik prisimink viena dalyką kas be atsitiktu aš tave myliu!

- Ir aš tave viskas bus gerai. Pamatysi tu busi mano ir aš busiu tavo

- O kas jei ne kas jei aš neteksiu tavęs?

- Gali jau atsisveikint su savo balandėliu. – Martyno siluetas artinosi link mūsu.

- Lukai !! Ne!

Pašokau iš lovos viska išmušta karščio. Tai tik eilinis košmaras. Pažvelgiau pro langa kai žaibas nutvieskė juoda dangų. Atsisėdau ant lovos bandydama suprasti sapno reikšme. Kaip taip įmanoma mes tik šiandien susitaikėm o mane jau kuris laikas kamuoja tokie sapnai ir tie žodžiai AŠ TAVE MYLIU.....