New Feels LTU (Sustabdyta)

15

*Po šiek tiek daugiau nei po trijų savaičių*

Sėdėjau kambaryje ir net nepajudėjau iš vietos ir taip nuo tos dienos, kai mačiau tą bjaurų, galbūt labiau jaučiau kas vyksta nei mačiau, bet mano psichika buvo taip subjaurota, kad per visą šį laiką net nekėliau kojos iš namų, neatsakinėjau į jokias žinutes ar skambučius, tik kenčiau nesibaigiančius košmarus ir panikos priepuolius, sėdėjau tarsi ant adatų, visą laiką laukdama blogiausio.

Kažkas pasibeldė į duris.

– Atrakinta, – sumurmėjau, nors nelabai norėjau matyti ką nors savo kambaryje, bet nuolat sėdėti baimėje beprasmiška.

Į kambarį įėjo Lukas, turbūt neapsikentęs mano nekeliamų skambučių ir sėdėjimo vienoje patalpoje. Negalėjau pažiūrėti žmogui į akis, jaučiau per daug prisivirusi košės.

– Na, kodėl tu taip kankiniesi... Tu niekuo dėta, tau nėra ko bijoti. Gal pagaliau išeik kur nors.

– Nes aš jaučiu kaltę už tai, kas įvyko, jei būčiau kažką darius, to nebūtų buvę, tai per mane.

– Turi dvidešimt minučių apsirengti ir nulipti į apačią antraip aš išnešiu tave pats. Aišku?

Linktelėjau ir vaikinas išėjo, aš pagaliau pakilau nuo savo lovos ir kaip visiška senutė, nupėdinau iki vonios. Susirišau kutvėlynu tapusius plaukus, šiek tiek paryškinau veidą. Pagaliau susiruošusi, aš po ilgo laikotarpio nulipau į apačią.

– Mieloji mano! – su nuostaba šūktelėjo mama, galbūt dėl to, nes pagaliau atrodžiau panašesnė į žmogų.

– O ką aš tau sakiau? – vaikinas timptelėjo mano ranką ir pažadėjęs mane grąžinti namo iki dešimtos vakaro, išsitempė į gryną orą ir pagaliau į pasaulį, kuris atrodė toks pasikeitęs... Vis dėlto, nedaug trūko, kad išprotėčiau.

Kai įsėdome į mašiną, paklausiau vaikino:

– Kodėl tu čia? Kodėl tu mano namuose? – kurį laiką vaikinas tiesiog tylėjo, bet aš nekenčiu, kai žmogus tyli.

– Vis dėlto... Praėjo daug laiko ir aš spėjau tavęs labai pasiilgti, – vaikinas nebuvo tikras tuo, ką sako, bet tai, ką sakė, atrodė, jog tai kalba ne jis, o kažkas kitas, sėdintis jo kūne ir karts nuo karto pasirodantis vietoj to, kurį aš pažinojau.

Visą likusį kelią nė vienas nieko nesakėm, aš galbūt bijojau, o gal neturėjau ką pasakyti, per tas savaites mažai su kuo bendravau, užsibarikadavau savyje.

Mašina sustojo netoli miškelio. Arba, kitaip sakant, labai netoli jo namų, tik kodėl miškelis?

Ten esančiu keliu ėjom gal apie pusvalandį, na, aš nesu gerai besiorientuojanti, todėl visą laiką laikiau įsikibusi ilgos vaikino rankos ir bijojau ją paleist.

– Lukai, aš nebegaliu, mano kojos jos medinės... – na, kai tas visas savaites praktiškai nevaikščiojau, žinoma, kojos pasidaro labai silpnos. Netrukus vaikinas pasiėmė mane ant savo rankų ir kaip kokų sužeistą gyvūnėlį nešėsi likusį kelią. Po velnių ar jis čia mane ruošiasi palikt, pririšt, išprievartaut, ar be jokio tikslo eit kažkur?

– Nesu aš Romeo, o ir tau iki Džuljetos toli, nemoku sakyt komplimentų iš visos širdies meilės reikaluose, baisiau negu siaubo filme, bet čia aš pirmą kartą prisipažinau mylintis merginą. Aišku, man tada nebuvo net septynių ir šiaip durnas buvau, bet po to laiko nieko čia nesivežiau, beprasmiška. Atrodė, kad aš jau nieko nesugebėsiu įsimylėti.

Bandžiau nesijuokt nors juokas ėmė labai, bet bandžiau klausytis. Pasijaučiau kaip kokiam romantiniam filme, kai būna tos laimingos pabaigos, nors čia, toli gražu, ne pabaiga, bet vyliausi, kad galvojam apie tą patį. Prieš akys atsivėrė nuostabaus grožio vaizdas, tarsi visas miestas būtų ant delno matomas iš visų slapčiausių kampelių. Vaikinas apsikabinęs mane iš už nugaros kažką murmėjo į plaukus, bet tai jau buvo nesvarbu, nesvarbu kiek mes pykomės, kiek taikėmės, pjovėmės, bet turbūt taip lemta.

– Žinai koks nuostabiausios merginos vardas šitoje žemėje? – miurnėdamas tarp mano plaukų tarė.

– Um... Liepa, – ironiškai atsakiau norėdama pažiūrėti kokia bus jo reakcija. Vaikinas šiek tiek susiraukė, bet pasitraukęs tolėliau nuo manęs ir pažiūrėjęs, piktai surėkė.

– Tu... Šitoj žemėj nuostabesnio žmogaus už tave, Viktorija, nėra.

– Ko čia šūkauji? – sukikenau voždama jam per pakaušį.

– Tegul visi tai sužino... Niekada daugiau neliūdėk, niekada daugiau nedrįsk verkti... Antraip verksim abu

– Tu nori pasakyti... Tu ir aš? Mes kas?