Prabangiuose viešbučio „De la Tour" koridoriuose, kur karaliauja turtai ir privilegijos, Samara juda kaip vaiduoklis, persekiojama savo šeimos tamsios praeities šešėlių. Užauginta tarp senų giminės tradicijų ir turtų, ji išmoko giliai palaidoti savo...
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
♠♣♥♦
𝒯𝒶𝓂𝓈𝒾𝑜𝒿𝑒 patalpoje net laikrodžio tiksėjimas atrodo sulėtintas, nelyginant širdies plakimas ramybėje. Jaučiuosi taip, tarsi oras judėtų kaip vėsus vanduo, o saldus kvapiųjų tetos Olgos žvakių aromatas vis labiau svaigina. Prieblanda prislopino kambario spalvas, bylojusias apie vandenyną ir bangų nubučiuotas uolas. Prisiminimai apie šiuos namus visada buvo tie, kurie mane palaikė sunkiausiomis akimirkomis. Pečius slegia slogi širdgėla, tačiau sugrįžti vis tiek malonu – čia visada laukia mylinti (ir kiek išprotėjusi) teta Olga, nestokojanti staigmenų ir kupina neišsemiamų pokalbių temų. Šįkart, ji vėl sugalvojo neįprastą „atrakciją".
Atsisėdusi prie apvalaus stiklinio stalo, priešais mane, Olga sluoksnis po sluoksnio atvynioja juodą ryšulį. Tai kortos, susuktos į šilkinę skarą. Taro kortos. Giliau atsikvepiu ir delnais pasivėduoju prieš veidą. Miško uogas primenantis žvakių kvapas, aplesinu ir gvazdikėliais trenkiantys smilkalai, saldus Olgos parfumas bei puodelyje garuojanti žolelių arbata maišydamiesi tarpusavyje lenda man į nosį taip, kad net galva kvaista.
– Pirmiausia, ištrauksiu kortas, kurios parodys dabartį. Čia tam, jog įsitikintum. Paskui prieisime prie ateities, – sako teta maišydama kortas ir iš padilbų žvelgdama į mane. – Nesiraukyk, Milaška. Olga žino, ką daro.
– Kvailas žaidimas mano problemų neišspręs. Be to, pažįsti mane kaip nuluptą, todėl ir be kortų gali viską papasakoti, – sakau sukryžiavusi rankas.
– Žinau tik tai, ką man pasakoji. Kortos pasakys daugiau. Pamatysi.
Šešėliams ir prieblandos siluetams šokant ant tetos veido, išnyko jos žalių kaip vasaros lapai akių švelnumas, o apvaliame veide išryškėjo Romanovų didybė. Ši Olga, sėdinti už stalo, nebeatrodo kaip įprasta, garsiai besijuokianti ir pyragaičius kemšanti teta. Dabar ji tarsi įsikūnijo į kitą žmogų ir virto mistine Žyne, nužengusia iš Taro kortų kaladės.
Liovusis maišyti, Olga ištraukia pirmąją kortą:
– Pakaruoklis, – tepasako ir vėl ima čerškinti kaladę. Nesustoja tol, kol neiškrenta kita korta. – Kalavijų triakė, – burbtelėja ir vėl ima maišyti. – Kalavijų devynakė. Ir... Atsiskyrėlis.
Tyliu sulaikiusi kvapą, laukiu, kol teta prabils. Sakiau būrimą laikanti tik kvailu žaidimu, tačiau labiau bandžiau tai įteigti sau, o ne tetai. Nenoriu tikėti tuo, ko racionalus protas negali paaiškinti, bet... giliai viduje bijau netikėti.
– Kortos rodo, kad patyrei ne vieną netektį. Tau į nugarą buvo suvarytas peilis, o širdis išdraskyta į gabalus. Esi neviltyje, gyvenimas sustojęs, tarsi būtum supančiota nematomų virvių. Tos virvės – depresija, baimė, širdgėla ir kaltės jausmas. Atsiskyrei nuo pasaulio, užsisklendei savo skausme, košmaruose ir savigraužoje. Nematai vilties. Tave slegia kažkokia tamsi paslaptis, o bjaurios mintys ėda sielą iš vidaus. Ar ištraukti papildomų kortų, kad išsamiau pasakyčiau?
