Broken Hearted

*3*

"Instead of wiping away your tears, wipe away the people who created them"
Daina-Christina Perri "A thousand years"
_______________________________________

"Ne, maldauju tik ne su juo!"-sucypiau

"Judviejų ūgiai tinka ir gražiai kartu atrodysit"-toliau aiškino šokių mokytoja

"Jeigu taip, tada po pusmečio atsisakysiu jūsų dalyko ir pereisiu kitur"-užsispyriau nešokt kartu su Chris

"Mes visi gerai žinom, kad to nepadarysi, Eva. Baik ožiuotis ir geriau priprask, nes likusius mokslo metus šoksi su juo"-griežtai pasakė

Negaliu patikėt, kad likimas taip tyčiojasi iš manęs. Per anglų mokytoja pasodino naujoką šalia, o dabar dar ir šokt su juo reikės. Aš nesuprantu, kas jiem visiem darosi.

"Susikabinat už rankų ir kartojat paskui mane merginos, o vaikinai atkartoja tą patį tik iš priešingos pusės"-sušuko vadovė

Nenoromis įdaviau savo delną Chris. Visą pamoką šokom valsą, nes tradiciškai mokslo metų gale dvyliktokai visuomet sušoka valsą. Mokytoja šiam šokiui parinko Christina Perry-Thousand years. Nors nemėgstu Christoffer, turiu pripažinti, jog jis tikrai gerai šoka.

"Gal jau atsileidai, kaimyne?"-bešokant tarė jis

"Nė velnio. Jei dar nepastebėjai esu užsispyrus ir visada gaunu tai ko noriu, o dabar aš noriu, kad atšoktum nuo manęs"-atšoviau

"O žinai ko noriu aš?"-jo kairė ranka atsidūrė man ant liemens

"Nors man visiškai neįdomu, bet sakyk"-atsidusau

"Su mielu noru tave padaryčiau ant šito parketo, jei dabar būtų visur tuščia"-pasilenkė prie mano ausies ir tyliai pakuždėjo

"Nu bet ir mulkis. Visiškas asilas, idijotas, gaidys prakeiktas"-pradėjau pravardžiuotis

"Vieną dieną išplausiu tavo burną muilu"-nusijuokė Schistad

Po abiejų choreografijos pamokų, nuskuodžiau į persirengimo kambarį. Netrukus pasirodė Vilde, Noora ir Sana.

"Apie ką taip kalbėjotės su Chris?"-pakilnojo antakius Vilde

"Sakiau, kad jei kabinėsis atkaposiu pirštus"-pašaipiai šyptelėjau

"Kaip visada"-nusijuokė Sana

"Ej, ar jum jau paskutinė pamoka buvo?"-paklausė Noora

"Man taip"-palinksėjau galva

"Man irgi"-Vilde

"Man dar fizika"-tingiai pasakė Sana

"O man chemija"-tarė Noora

"Gerai, aš jau varau. Susitariau su tavo pamaiva repetuot, nes penktadienis jau ant nosies"-persimečiau tašę per petį

"Susirašysim"-priėjau prie kiekvienos draugės ir apkabinau taip atsisveikindama

***
Vakare visai neturėjau jokios veiklos, todėl nusprendžiau pabėgiot. Tai man padeda pravėdint galvą ir nuvyt įvairias mintis į šalį. Bėgiojau geras dvi valandas. Namo grįžau visai nusitašiusi. Nusispraususi po dušu, kritau tiesiai į lovą ir net nepajutau kaip į mano galvą pradėjo lyst prisiminimai apie Ingrid.

Ta mergina buvo geriausia mano draugė. Labai ja tikėjau ir pasitikėjau. Po truputį mūsų santykiai šalo. Pasirodo vaikinas Ingrid buvo daug svarbesnis už mane. Paskutinio susitikimo metu, ji pasakė, jog "prišikau" jos gyvenime daugiausiai nei kas kitas, tačiau gaila, jog ji neatkreipia dėmesio į save. Nesakau, kad esu šventuolė ar kažkas panašaus, bet visuomet stengiausi įtikt Ingrid. Rinkdavau kiekvieną žodį, jog neįžeisčiau, dariau viską, ko paprašydavo, o viskas ką ji sugebėjo pasakyt, tai į akis išdėjo, kad esu gyvenimų gadintoja, vaidinu prieš kitus, mūsų draugystėj niekada nesistengiau. Merginos žodžiai manęs nei kiek neįskaudino..gal šiek tiek, bet labai džiaugiuosi, kad pamačiau jos tikrąjį veidą ir išmečiau dar vieną "šiukšlę" iš savo gyvenimo, pasilikdama tik pačius geriausius, ištikimiausius, nuostabiausius draugus. Noora su manimi buvo ir yra sunkiausiu laikotarpiu. Ji yra labiausiai atsidavusi savo draugams ir esu jai labai dėkinga už viską, ką dėl manęs yra padariusi.

Kai jaučiu, kad tuoj išsiverš visi jausmai, visada imu užrašų knygelę ir rašiklį į rankas. Išsilieju ant popieriaus lapo rašydama eilėraščius arba dainas ir taip nuleidžiu garą:

Daugiau pakelti negaliu
Didžiulių proveržių jausmų
Man tą ištverti per sunku
Bet nežinau ką man daryt su likimu

Atrodo viskas lyg gerai
Bet viduje tokie skausmai
Kurie tuoj pražudys mane
O gal pati pribaigsiu aš save

Kartais net graudu darosi, kai pažvelgiu į savo rašliavas, tačiau tai yra patys tyriausi ir nuoširdžiausi jausmai. Anksčiau bijojau savo problemų ir nepripažindavau jų, tačiau viskas pasikeitė. Pamenu būdavo dienų, kai kuo greičiau verždavausi namo, kad galėčiau paimti peiliuką į rankas ir nubrėžti žymę rankoje, kurią vėliau tekdavo slėpti. Dabar viskas kiek kitaip. Pagaliau išmokau žiūrėti pro kitokią gyvenimo prizmę ir nebesu tokia, kokia buvau visai neseniai, nors nesakau, jog kartais nesinori griebtis senų įpročių.