Broken Hearted

*23*

"Save me from the dark"
Daina-Evansensse "Bring Me To Life"
__________________________________

"Tu prakeiktas idijote! Nekenčiu tavęs! Norėčiau, jog būtum negyvas!"-prilėkusi prie policijos pareigūnų vedamo patėvio, pradėjau pro ašaras klykt ir trankyt jį

"Eva, nusiramink"-Chris atitraukė mane į šalį

"Jeigu jom kas nors atsitiks, neišgyvensiu. Pasakyk, jog tai tik sapnas, maldauju. Pažadink mane ir pasakyk, kad mano mamai su sese nereikia kovot dėl gyvybės"-parklupau ant įšalti spėjusios žemės

"Eva, viskas bus gerai. Mano mama su savo komanda viską padarys, kad jas išgelbėtų"-vaikinas pastatė mane ant kojų

"Eva!"-prilėkė visi draugai

"Kaip galim tau padėt?"-girdėjau William balsą

"Niekaip negalit padėt. Man darosi per sunku viską ištvert"-vis dar buvo sunku susigaudyti, kas vyksta

"Einam pas mane, nusiraminsi"-Chris

"Ne! Noriu į ligoninę dabar pat. Niekur iš ten nesitrauksiu, kol kas nors nepasakys, jog mano mamai ir sesei negresia joks pavojus"

***

PRIEŠ TRIS VALANDAS

"Šiandien eisi kur nors?"-paklausė močiutė

"Taip. Su draugais ketinam ramiai praleist vakarą mieste"-atsakiau

"Kalbėjausi su tavo mama"-tarė ji

"Nereikia, nenoriu nieko žinot. Kalbėsiuosi su ja tik tada, kai to avigalvio nebeliks namuose"-griežtai pasakiau

"Žinau, kad norėjai normaliai susipažint su Chris, todėl prieš varant į miestą, jis užsuks trumpam"-pridūriau

"Puiku, paruošiu ką nors skanaus"-šyptelėjusi, senelė paliko mane vieną kambaryje

Maždaug po pusvalandžio nuaidėjo durų skambutis. Tuomet supratau, kad atėjo Christoffer. Atėjusi į svetainę išvydau vaikiną, besikalbantį su mano seneliais.

"Labas"-tariau

"Labas"-šyptelėjo jis

"Kodėl nesakei, kad Christoffer toks šaunus?"-močiutė

"Močiut"-pavarčiau akis

"Einam prie stalo. Kaip tik baigiau ruošt vakarienę"-močiutė nekreipė dėmesio į mano susierzinimą

"Būtina?"-paklausiau

"Nevalgius niekur neisi"-griežtai atsakė ji

***

"Atleisk, kad beveik valandą laiko teko praleist beprasmiškai"-tariau, kai su Chris išėjom iš namų

"Viskas gerai. Man patiko tavo seneliai"-nusišypsojo vaikinas

"Gali pasakyt kas tau yra?"-paklausė jis

"Nieko. Tiesiog visą dieną turiu nuojautą, jog kas nors atsitiks"-atsakiau

"Ką man padaryt, kad nurimtum? Nenoriu tavęs visada tokios matyt. Velniop visą negatyvą, Eva"-pasakė, kai įsėdom į jo automobilį

"Stengiuosi, bet tai nėra taip paprasta kaip ir buvo sunku įsileist tave. Turėtum tai suprast"-atsidusau

Maždaug po dešimties minučių buvom sutartoje vietoje, kur turėjom susitikti su draugais.

"Kada galėsi vėl dainuot?"-William

"Kol kas niekas neaišku"-atsakiau

"Gana visiem verkšlent kaip viskas blogai. Geriau nuveikim ką nors linksmo. Dabar penktadienio vakaras, žmonės"-Jonas

"Girdėjau, kad apleistam uoste lenktynės. Galim varyt ten"-Vilde

Padarėm taip, kaip pasiūlė Vilde. Visi pajudėjom link senojo uostuo, kuris buvo kiek atokiau nuo miesto šurmulio.

"Tavo įsitempusius raumenis galiu jaust net neliesdamas tavęs, Eva. Kaip jau sakiau prieš tai, man nepatinka, kai būni tokia. Nenoriu, jog liūdėtum"-važiuojant vėl prikibo Chris

"Ar gali suknistai atsikabint?! Jau bloga klausyt visų tų frazių, kad viskas bus gerai arba nustok būt tokia! Kokia tada turėčiau būt, kai viskas slysta tiesiogine ta žodžio prasme?!"-nebeištvėriau surėkiau ant visos mašinos

"Gerai, nieko daugiau nebesakysiu. Jei to nori, tada "suknistai atsikabinsiu" nuo tavęs"-girdėjau susierzinimą Christoffer balse

Daugiau nieko nebesakiau. Nebežinau ką sakyt. Galiausiai kai atvažiavom į vietą, su draugais stebėjom lenktynes, kuriose dalyvavo žmonės iš mūsų mokyklos. Pastebėjau ir Katherine su savo draugėmis. Gerai bet jau tai, kad dabar ji bijo į mane net pažiūrėt.

"Ar viskas gerai?"-Noora tyliai manęs paklausė, kol kiti buvo susikoncentravę į lenktynes

"Taip"-atsakiau

"Tada kodėl judu su Chris tokie įsitempę ir įtampa tarp judviejų sklando ore?"-draugė bandė mane prigaut

"Šiek tiek apsipykom, bet praeis. Kaip jau sakiau, viskas gerai"-dirbtinai šyptelėjau

Staiga suskambo Chris telefonas. Vaikinas atsiliepė ir akivaizdu, jog tai ką jis išgirdo, šokiravo. Tamsiaplaukio veidas pabalo, o akyse galėjau matyt didelį išgąstį, gailestį ir sutrikimą. Nusprendžiau prieit prie jo.

"Kas atsitiko?"-paklausiau

"Eva.."

"Kas yra, Chris?"-vėl paklausiau

"Skambino tėvas..jis pranešė, jog tavo mama..tavo mama ir sesė.."

"Kas mano mamai ir sesei?"-pajutau didelę baimę

"Jos sunkiai sužeistos. Namuose vėl įvyko konfliktas ir mano tėtis su Even nuėjo pažiūrėt, tada rado jas kraujo klane.."

"Ką?! Ne! Ne! Ne!"-supanikavau

Visi draugai girdėjo, ką man pasakė Chris. Negalėjau tuo patikėt. Privalėjau kuo greičiau nuvažiuot ten.

"Privalai mane nuvežt ten. Mum būtinai reikia važiuot. Tai tik nesusipratimas. Mama ir sesė negali būt sužeistos"-buvau šoko būsenoj

***

Vos tik atvažiavom prie mano namų, nulėkiau į namo vidų. Ten medikai apžiūrinėjo mano mamos ir sesers kūnus, gulinčius kraujo klane.

"Eva"-į mane atsisuko Chris mama

"Pasakykit, kad jom viskas bus gerai"-pravirkau

"Padarysiu viską, ką galiu, brangioji"-moters akyse taip pat pasirodė ašaros

"Panele, jum negalima čia būt"-priėjo policininkas

"Eva, mažute, ateik"-Chris, kuris stovėjo užnugaryje, paėmė mano ranką

Vaikinas stipriai mane apkabino, kai atsisukau į jį, o tada išsivedė. Tuomet mano kraujas užvirė, nes pamačiau patėvį, kurio akyse neįžvelgiau jokio kaltės jausmo ar sąžinės graužaties.