Broken Hearted

*7*

"What you must understand about me is that I'm deeply unhappy person"

Daina-Little Big Town "Girl Crush"
___________________________________________

"Jis tau patinka"-Noora

"Ne"-tvirtai tariau

"Taip, jis tau patinka"-Vilde

"Suknistai ne!"-suinkščiau

"Sana, pasakyk ką nors"-pažvelgiau į draugę

"Jos teisios. Simpatizuoji Chris"-Sana palaikė Vilde ir Noora

"Jai neigimo stadija"-Noora

"Nekenčiu jūsų!"-mečiau pagalvę tiesiai į merginas

"Ir mes tave mylim, pupse"-pataršė mano plaukus Vilde

"Aš jau einu namo. Noriu nusimaudyt ir man jau nusibodo klausyt šitų nesamonių"-pakilau nuo Noora lovos

"Nu o mes tai niekur neskubam"-Sana

***

Merginos teisios. Kažką jaučiu Christoffer, tik nežinau ką. Tenka pripažint, jog jis man išties patinka, bet nėra prasmės kažkam tai pasakyt, o tuo labiau jam, nes mes vistiek nebūsim pora. Chris ne toks..nors iš kur man žinot, kai pažįstu jį mažai laiko.

Pasiėmiau savo gitarą, kurią rankose laikiau pakankamai seniai. Sugrojau pirmuosius Little Big Town-Girl crush akordus ir pradėjau dainuoti. Pabaigusi dainą, padėjau gitarą šalin, nes sukilo toks jausmas, lyg tuoj verksiu. Nežinau kas man darosi, nors verkimo priežasčių gali būti daug. Paprasčiausiai esu verksnė. Mano siela jautri ir trapi tik ne visiems taip atrodo.

"Eva"-pro mano kambario duris kaip visuomet nepasibeldusi įėjo mama

"Ką?"-atsisukau į ją

"Mes važiuojam į sodybą. Varai kartu?"-paklausė ji

"Taip"-linktelėjau

"Už penliolikos minučių išvažiuojam"-pasakiusi paliko mane vieną

Į sodybą kaip ir kiekvieną savaitgalį susirenka visa šeima. Nelabai mėgstu ten būti su visais, nes vėl jausiu didelį spaudimą ir klausysiuosi priekaištų, tačiau toje į kaimą panašioje apylinkėje ramu, aplink miškai, didelės pievos ir ežeras, kur labai dažnai mane aplango mintys, kurias išreiškiu popieriuje.

***

"Labas, mažute"-apkabino mane močiutė

"Labas"-pakštelėjau jai į skruostą

"Šiandien grįši namo ar važiuosi po sodybos pas mane?"-paklausė ji

"Tai kaip visada. Kaip ir kiekvieną savaitgalį būsiu pas tave"-atsakiau

"Gerai, reiškia turėsi išsirinkt, ką valgysi vakarienei"-pabučiavo mane į kaktą

"Močiut, tik nepradėk su savo maistais ir taip toliau"-pavarčiau akis

"Šą"-nutildė mane

Persringiau kasdieniais drabužiais ir išėjau į kiemą. Galiausiai nusprendžiau, kad reikia paieškoti įkvėpimo ir ką nors sukurti. Grįžusi į namą, pasiėmiau savo kuprinę, kurioje buvo reikalingiausi daiktai, įskaitant užrašų knygelę bei rašiklį, ir nuėjau prie ežero. Ten atsisėdau ant lieptelio ir išsitraukiau rašymo reikmenis. Kelias minutes pagalvojus, pradėjau kurti:

Plaukia debesys aukštai danguje.
Saulės spinduliai šildo mane.
Pakeliu galvą į dangaus mėlynę,
Ir nepajuntu, kai pagalvoju apie Tave.

Užmerkiu akis ir Tave įsivaizduoju.
Ką pasakyt Tau vis nesugalvoju.
Dabar jaučiuosi aš kaip romane.
Tik trūksta, kad išties prisėstum čia šalia.

Šilti jausmai užplūsta mano širdį.
O kas gi būtų, jei sėdėtum čia?
Pramerkiu akis į žydrą dangų,
Ir suprantu, kad esi tik mano galvoje.

Pabaigiau rašyt ganėtinai greitai. Parašyti būtent taip, kaip tai padariau dabar gavosi savaime. Nežinau kodėl, tačiau mintys liejosi laisvai. Tereikėjo viską sudėlioti į tam tikras vietas ir štai. Tikriausia nesu gera rašytoja, bet išsiliejimas ant popieriaus man padeda. Tai atgaivina sielą ir atnaujina mintis, kurios po sunkių savaitės darbų tampa apsunkusios, kartais neberišlios, o galva tiesiog perkaitusi.

***

Į vakarą grįžau į Oslą tik nevažiavau namo, o pas močiutę. Kiekvieną savaitgalį čia praleidžiu. Man tai lyg tradicija ir būtina gyvenimo dalis, nes nežinau ką daryčiau be savo močiutės. Ji padėjo mamai mane užauginti, auklėti ir išleisti į mokyklą. Ji visuomet man padeda, išklauso, pataria ir besąlygiškai myli.

Dar vėliau gavau žinutę nuo nežinomo numerio. Atidariau ją ir perskaičiau.

Nežinomas: Labas, neužsiėmus?

Aš: Priklauso nuo to, kas rašo

Nežinomas: Chris

Aš: Ko tau?

Asilas: Ar galim išeit pasivaikščiot?

Aš: Aš ne namie

Asilas: O kur?

Aš: Pas močiutę, nors nežinau kodėl tau tai sakau

Asilas: Jei pasiimčiau tave? Man tikrai labai reikia tave pamatyt, Eva

Aš: Už pusvalandžio prie mokyklos

"Močiut!"-surikau ant viso namo

"Ko rėkauji, višta?"-atėjo močiutė

"Aš tuoj išeisiu"-pranešiau

"Kur tu eisi vakare?"-susiraukė

"Varau su draugėm pasivaikščiot. Pasistengsiu neužtrukt"-pavarčiau akis

"Gerai, tik būk atsargi"-atsiduso

"Būtinai"-šyptelėjau

Iki mokyklos ėjau apie penkiolika minučių. Atėjusi iškart pamačiau Chris automobilį, todėl nieko nelaukusi įsėdau į vidų, nes lauke darėsi vis vėsiau ir vėsiau.

"Ko mane pasikvietei?"-paklausiau

"Noriu tave geriau pažint ir tiek"-atsakė jis

"Christoffer.."

"Gali būt rami. Nedarysiu nieko prieš tavo valią"-pertraukė mane

"Kolkas"-tyliai sumurmėdamas pridūrė

"Gerai, jei nori pasakyt, jog bandai būt mano draugu, tada aš pagalvosiu"-atsidusau

"Kažkas panašaus"-šyptelėjo vaikinas

"Tai kur važiuojam?"-paklausė

"Nežinau. Man nesvarbu"-patrukčiojau pečiais

"Na, aš nepažįstu kol kas šių vietų, todėl tu turėtum geriau žinot"-sukikeno Chris

"Tuomet važiuojam į vieną man labai patinkančią vietą"