Broken Hearted

*20*

"Broken girls blossom into warriors"
Daina-Demi Lovato "Warrior"
______________________________________

"Gali pasakyt, kada visa tai baigsis?"-vėl užvedė tą pačią temą Chris

"Rūkyk, gerk ir taip toliau, bet nustok save žalot, Eva"-pridūrė jis

"Aš negaliu. Tik tas nedidelis deginantis skausmas man padeda nukreipt dėmesį nuo tų visų šūkavimų ir trenksmų"-mano akyse ir vėl pasirodė ašaros

"Kas naktį aš bijau užmigt, nes atrodo, jog atsikėlusi rasiu negyvą savo mamą arba sesę. Bijau išeit iš kambario arba grįžt po mokyklos namo, jei jis būna arba tiesiog susitikt koridoriuj. Tik tai mane šiek tiek išblaško"-pravirkau

"Ne, tik neverk"-Christoffer stipriai mane apkabino

"Viskas bus gerai. Mes ką nors sugalvosim ir pašalinsim tą niekšą iš visų gyvenimo"-glostė man nugarą

"Tiesiog einam į pamoką"-atsitraukiau nuo jo

"Kada Ida ir Even išvažiuoja?"-paklausiau

"Nežinau, galbūt po poros savaičių"-atsakė vaikinas

"Po pamokų pas tave ar pas mane?"-pakeitė temą

"Nepyk, bet šiandien noriu pabūt viena"-pasakiau

"Žinoma, bet ar tikrai viskas gerai?"-pasiteiravo Chris

"Apart visų problemų jaučiuosi pakankamai gerai"-atsakiau

"Jei apsigalvosi ir norėsi vakare ką nors nuveikt, iškart skambink"

***

Po pamokų iškart važiavau namo. Kai įžengiau pro duris, supratau, jog patėvis namuose. Keista. Tokiu metu jo niekada nebūna, o iš darbo grįžta su mama.

"Kur bastaisi?"-pasirodė jis

"Nepanašu, kad tai tavo reikalas"-ėjau link laiptų

"Kramtyk ką šneki ir su kuo šneki"-griebė mano ranką

"Paleisk kol nesukėliau ant kojų visų kaimynų. Pamatysi, greitai būsi iš čia išgrūstas"-atsikirtau

"Nyk man iš akių, kol nesuspardžiau tavęs kaip šuns! Net nebandyk išeit šiandien iš savo kambario!"-trenkė man antausį ir pajutau didelį deginimą dešiniame skruoste

"Manai gali ką nors man padaryt?! Gali susirinkt daiktus ir važiuot pas savo degradavusį tėvą ir jo šeimą! Ten tavo vieta! Nesistebiu kodėl jis paliko tave ir tavo kalę motiną! Viena stora, netikus karvė, o kita nesugeba patenkint savo vyro! "-pastūmęs mane tiesiai į sieną paliko ir nuėjo į virtuvę

Aš tik pravirkau ir nulėkiau į savo kambarį. Užrakinusi duris, kritau į lovą ir pradėjau kūkčioti dar garsiau. Nekenčiu jo. Nekenčiu kiekvieno jo odos kampelio, jo žvilgsnio, balso..norėčiau, kad jis išnyktų ir dingtų iš mūsų gyvenimo visam laikui. Jo žodžiai manęs nei kiek nejaudina, bet tas pastovus priminmas, kad mano tikras tėvas išėjo ir niekada nesugrįžo skaudina. Vis dar klausiu savęs kodėl jis mane paliko. Ką aš padariau..kad ir kaip bebūtų nenorčėiau jo susitikti. Nežinočiau, ką jam pasakyti..nekenčiu jo už tai, ką padarė. Pamažu įsitikinau, jog visos mano nelaimės prasidėjo būtent tada, kai tėvas išėjo. Jį kaltinu dėl visų kančių..kad būtent jis tai pradėjo..o mama..jai niekada neatleisiu, jog nespėjusi išsiskirti su juo pradėjo burkuotis su dar didesniu niekšu. Maldavau jos, kad netekėtų, tačiau mama pastojo ir neturėjo kitos išeities nors visada galima atrasti geresnį sprendimą.

***

Vakare, grįžus mamai su sese, vėl girdėjosi trenksmai ir šūkavimai. Nebeapsikentusi kaip kulka nulėkiau į svetainę. Ten išvydau mamą per prievartą gulinčią ant sofos, o patėvis bandė ją nurengt. Pastebėjau ir savo sesę, kuri viską stebėjo iš viršaus.

"Neliesk jos!"-suklykiau

"Ką aš tau sakiau?! Dink man iš akių prakeikta kekše!"-atsisuko į mane

"Pasakiau dink! Neleisiu jos skriaust!"-prilėkusi pradėjau visaip trankyt tą idijotą

"Dabar pasigailėsi, kad gimei"-jis griebė mane už plaukų ir ištysė pro duris į lauką

"Pamokysiu tinkamo elgesio"-sviedė mane ant šaltos žolės

"Daugiau niekada nedrįsi man priešintis"-jis savo rankomis pradėjo daužyt mano veidą, o vėliau spyrė tiesiai į saulės rezginį

Staiga išvydau atbėgančius Chris, jo tėvą ir Even. Jiems iš paskos Ida.Vaikinai atitraukė patėvį nuo manęs, o Chris tėvas atsitūpė šalia pažiūrėti ar man viskas gerai.

"Kaip tu?"-paklausė vyras

"Skauda"-tariau

"Ida, veskis ją pas mus į namus"-pasakė dukrai

"Nuraminkit Chris, jis prisidarys bėdų"-atsistodama pasakiau

"Eik su Ida, o aš viską sutvarkysiu"-linktelėjo vyras

Christoffer sesuo mane parsivedė pas save į namus. Ida padėjo atsargiai atsisėsti ant sofos.

"Ką skauda?"-paklausė ji

"Nežinau. Skauda viską, gniaužia kvapą"-užmerkiau akis

"Paskambinsiu mamai ir paprašysiu, kad grįžtų iš budėjimo. Reikia tave apžiūrėt"-mergina atrodė susirūpinusi

"Mano mama su sese liko ten"-pravirkau

"Nusiramink, viskas bus gerai, Eva"

***

Kiek vėliau mane apžiūrėjo ponia Schistad ir suleido nuskausminamųjų. Rimtų sužeidimų nėra. Liks tik kelios mėlynės. Nuo mano kiemo parėjo tik Even. Chris su tėvu liko pasikalbėt su mano mama. Gerą valandą jų nebuvo.

"Eva!"-pro namo duris kaip viesulas įskrido Christoffer

Vaikinas mane stipriai apkabino. Pajutau kaip iš mano akių ima riedėti ašaros.

"Tavęs niekas nebeskriaus. Šiandien lieki čia"-glostė mano plaukus

"Kur mano mama ir sesė?"-paklausiau

"Jos..liko.."-apgailestaudamas tarė jis

"Ne"-tyliai pakuždėjau ir dar labiau įsiverkiau

"Einam į mano kambarį. Tau reikia pamiegot"