Broken Hearted

*24*

"Fight for what you love"
________________________________________

Ligoninė. Visi čia esam jau kelias valandas, bet apie mano mamą ir sesę jokių naujienų. Visą laiką sėdėjau ant žemės, atsirėmusi į sieną, ir verkiau.

"Eva, paklausyk manęs. Viskas bus gerai. Jeigu taip jaudinsiesi, pati nusilpsi"-šalia manęs sėdėjo Christoffer

"Aš negaliu"-sukūkčiojau

"Gali, dar ir kaip gali. Esi stipri ir šalia turi daug žmonių, kuriem rūpi"-toliau bandė mane ramint

"Atleisk man. Labai atsiprašau"-prisiminiau mudviejų barnį

"Už ką?"-šiek tiek sutriko

"Už šiandien. Nenoriu, kad atstotum. Neturėjau visų tų žodžių omeny iš tikro"-paaiškinau

"Shhh. Nėra už ką atsiprašinėt. Negalvok apie tai. Aš nepykstu ir nė sekundės nepykau"-vaikinas laikė mane apkabinęs

"Atrodo, kad tuoj uždusiu nuo visko, kas slegia. Atrodo širdis tuoj visiškai išseks ir galiausiai sustos. Nebegaliu daugiau"-vėl sukūkčiojau

"Tu esi stipriausias žmogus, kurį pažįstu. Viską ištversim kartu"-glostė mano viršugalvį

"Eva, sesute"-priėjo William

"Paklausyk, mes visi su tavim. Niekada nebūsi viena ir jei tik ko reikės, visada iškart gali kreiptis. Mes visi tikim, jog jos pasveiks"-draugas atsitūpė šalia

Staiga atėjo Chris mama. Nieko nelaukusi pakilau nuo šalto grindinio ir priėjau prie jos. Numanau, kad atrodau kaip išprotėjusi, tačiau dabar man tai nė kiek nerūpėjo.

"Pasakykit ką nors"-tariau

"Padariau viską, ką galėjau. Kol kas sunku kažką tiksliai pasakyt, bet jų būklė stabili tik mažoji neteko labai daug kraujo ir kaip toliau viskas bus negaliu nieko žadėt. Reikia laukt ir jei nepasiners į komą bei greitu metu pabus, vadinasi sveiksta"-pradėjo aiškint kokia yra situacija

"Yra pavojus gyvybėms?"-paklausiau

"Dabar taip, bet jei ištvers šią naktį, manau nebebus"-atsakė moteris

"Geriau važiuok pailsėt. Šiandien užeit pas jas į palatą vistiek negalėsi. Rytoj, jei viskas vyks pagal planą, perkelsim iš intensyvios priežiūros skyriaus ir galėsi įeit, brangioji. Tavo psichinė būklė dabar labai prasta, privalai rūpintis savimi"

***

Šiaip ne taip sutikau važiuoti iš ligoninės tik važiavau ne namo. Chris paprašė mano močiutės, kad likčiau pas jį ir taip bent kiek prasiblaškyčiau, o ji iškart sutiko. Ištikrųjų man net nesvarbu kur ir su kuo būsiu. Dabar man rūpi tik mamos su sese būklė ir kaip paverst to niekšo, kuris taip pasielgė, gyvenimą pragaru.

"Kaip tu?"-kol Chris maudėsi, jo kambaryje pasirodė vaikino sesuo

"Nežinau. Netikiu tuo, kas vyksta"-suašarojau

"Imk. Kai man liūdna ir sunku, jie man šiek tiek padeda"-Ida ištiesė dėžutę ledų

"Ačiū, bet aš nieko nenoriu"-tariau

"Nagi, bent truputį. Pamatysi, pagerės"-nepasidavė mergina

"Na gerai"-paėmiau ledus ir šaukštelį iš jos

"Mudu su Even pratęsiam viešnagę čia. Nenoriu palikt tavęs tokioj situacijoj. Norisi būt šalia"-menkai šyptelėjo

"Nebūtina. Judu turit ir savo gyvenimą, todėl žiūrėkit pirma kas jums geriau"-pasakiau

"Ką veikiat?"-pasirodė Christoffer

"Bandau pralinksmint šitą paniurėlę"-Ida

"Esu priversta valgyt ledus"-atsidusau

"Bent jau juos valgai, nes daugiau nieko neimi į burną"-susiraukė vaikinas

"Gerai, aš jau einu į lovą. Labanaktis"-Ida apsikabino mane, o poto savo brolį ir išėjo

"Geriau jautiesi?"-Schistad atsisėdo šalia

"Šiek tiek. Žinai, jaučiuosi lyg dabar būčiau kažkokiam iliuzijų pasauly, kur visi įvykiai netikri"-atsakiau

"Viskas bus gerai. Mano mama dirbs viršvalandžius, kad jas išgelbėtų"-vaikinas prispaudė mane prie savo krūtinės

"Kaip pamačiau tą kraujo klaną, maniau išprotėsiu"-užmerkiau akis

"Pasistenk negalvot. Visa tai greitai praeis"-glostė mano galvą

"Jeigu neteksiu jų, nežinau kaip tai ištversiu. Neįsivaizduoju kiek dar ilgai atrasiu jėgų kovot ir nepasiduot"-giliai įkvėpiau

"Nežinau ką dabar daryčiau be tavęs, Chris"-pridūriau

"Visada būsiu šalia"

***

Kitą dieną pabudau ganėtinai anksti. Vos tik atsikėliau, atsibudo ir Christoffer.

"Ar galim susiruošt ir važiuot į ligoninę?"-iškart paklausiau

"Niekur nevažiuosim, kol normaliai nepavalgysi, Eva. Paskambinsiu mamai ir paklausiu kokia padėtis. Tada iš lėto susiruošim ir be jokios panikos bei nervų nuvažiuosim, gerai?"-atsakė jis

"Gerai"-atsidusau

"Bet skambink dabar"-paprašiau

"Žinoma"-linktelėjo ir nuo spintelės pasiėmė savo telefoną

Vaikinas su mama kalbėjo kelias minutes. Padėjęs ragelį iškart atsisuko į mane.

"Ką sakė?"-paklausiau

"Prašė atvažiuot, kai susiruošim. Sakė nori su tavim pasikalbėt"