Nuotykių ieškotojai

Book one: Aokigaharos miško paslaptys (7)

- Pakenčiamai. – šyptelėjo ir vieną ranką permetė man per petį. – Tik tau teks man pagelbėti. Manau vienas nesusitvarkysiu. – suspaudė lūpas ir susiraukė jis. Buvo neįprasta matyti jį TOKĮ silpną. Pirmą kartą jam TAIP blogai.

- Žinoma. – linktelėjau ir Lou parodžius, kad sektumėme paskui juos – išėjome iš landos. Ne už ilgo pasigirdo garsus riksmas. Manau tai buvo Maiklo balsas. Visi nieko nelaukę nuskubėjome garso link. Čia ant žemės pargriautas gulėjo Zayn, o ne toli jo – kraujyje skendintis Maiklas, kurio krūtinėje buvo įsmigusi didelė medžio šaka. Mano kojos pradėjo drebėti ir norėjo atsisakyti man paklusti, bet žinojau, kad negaliu paleisti Harry. Turiu būti tvirta.

- Pa... Padėkite. „TAI“ mane smaugia... – dusdamas kalbėjo Zayn, o jo veidas tapo skaicčiai raudonas. Regis praėjo vos akimirka ir net nepajutau, o jau visi gulėjome ant žemės. Tuo tarpu Zayn ir toliau buvo dusinamas.

- Kaip tau padėti?! – sušukau, o kiti vaikinai puolė link jo. Išskyrus Harry, kurs gulėjo pasirėmęs į olos sieną.

- Kaulai... Sudegink... – teištarė jis. Vaikinai bandė daryti viską, bet regis iš to buvo mažai naudos. Nieko nebedelsiau ir susiradusi kuprinėje degiojo skysčio – apipyliau juo tuos šiurpiuosius kaulus. Ir vėl. Ta kaukolė sujudėjo ir vėl. Šį kartą ji... Nusišypsojo? Pakraupusi kiek atšokai atgal, bet vos pamačiau visai mėlynuojantį Zay – uždegiau žiebtuvėlį ir mečiau ant griaučių. Vos akimirką mes išvydome virš Zayn kūno lūkuriuojančią moters figūrą, bet tuomet ji paskendo liepsnose ir viskas buvo baigta. Zay kosėjo ir bandė atgauti kvapą tuo tarpu aš greit nulėkiau link Harry.

- Kaip tu? – tariau išsigandusi, nes ant jo marškinių atsirado dar didesnė kraujo dėmė.

- Išsilaikysiu. Pažiūrėk kaip tas vyrukas. Gal jis dar gy...

- Jessica... – pasigirdo tyli dejonė. Nieko nelaukusi nuskubėjau prie Maiklo, kuris gulėjo dideliame kraujo klane. Sukniubau prie jo ir pakėlusi jo galvą padėjau sau ant kelių.

- Maiklai... Kaip tu jautiesi? – tariau vos laikydama ašaras.

- Jaučiu, kad mes nebenueisime į tą pasimatymą. – žaviai sukikeno jis ir pradėjo kosėti. Iš jo burnos pasipylė kraujas. Mano visas kūnas apšalo, o akyse pradėjo kauptis ašaros.

- Maiklai! Lik su mumis! Nepasiduok! – sušukau ir delnais suėmiau jo veidą.

- Atleisk, bet manau kad man nepavyks. Man jau net nebeskauda. Viskas atrodo taip tamsu... – užsimerkęs tarė jis. Jau nebesusilaikiau ir pravirkau.

- Atleisk. Tai mano kaltė! Nereikėjo sutikti ir priimti iš tavęs pagalbos... Dabar to nebūtų nutikę, jei būtum grįžęs namo... – verkiau, o mano ašaros krito jam ant veido.

- O aš ir nesigailiu. Džiaugiuosi, kad gavau progą tave pažinti. Nors ir tik šiek tiek. – šypsojosi mieląja šypsena.

- Nekalbėk taip. Mes tave ištrauksime. Tu liksi gyvas... Ir mes nueisime į tą pasimatymą. – sukūkčiojau, o jis tik pakratė galvą.

- Jessica – ar galiu tavęs paprašyti paskutinio dalyko? – sukuždėjo vos girdimai.

- Žinoma. – paglosčiau jam plaukus.

- Ar gali... Mane pabučiuoti? – jo akys trumam prasimerkė, o veide pasirodė ta pati miela ir šilta šypsena, kuri jau spėjo mane sužavėti.

- Taip. – palinkčiojau. Pamėginau nusišypsoti ir lūpomis priliečiau jo siauras, bet švelnias lūpas.

- Ačiū. – sukuždėjo man į lūpas ir pajutau, kaip visas jo kūnas atsipalaiduoja.

- Ne... NE! – sušukau ir mėginau jį purtydama prižadinti iš amžino miego į kurį jis paniro.