Nuotykių ieškotojai

Book two: Morovo kelias. Pagalba vaiduokliui (6)

Ne. Tik ne TAI. Greit priėjau prie apsėsto Harry kūno.

- Prašau – išlysk iš jo. Aš tau padėsiu kaip tik galėdama tik prašau – palik jį. Šis vaikinas serga. Jam reikia į ligoninę. – tariau netvirtu balsu. Ir kodėl po velnių jis pasirinko garbanių?!

- Ne. – išsigandęs tankiai papurtė galvą. – Tik taip esu tikras, kad mane nuvesite pas mamą. Jis jūsų draugas. Jums jo reikia. – kalbėjo įsikarščiavęs. – Kol nebūsiu su mama – šio kūno nepaliksiu.

***

Daiktus palikome kur jie ir buvo. Neturėjome laiko viskam susirinkti. Gal Harry kūnui ir geriau, bet nežinome kiek ilgai. Turime jį nugabenti kur šilta ir suduoti jam vaistų. Kuo greičiau. Bet to padaryti negalime, kol jame yra jis. Mažasis Morovo kelio vaiduoklio sūnelis. Harry ranka išsities į mane. Kaip supratau, jis norėjo su manimi susikibti. Taip ir padariau. Žengdama arčiau jo sunėriau mūsų pirštus

- Eime. – ištarė tyliai ir ėmė žingsniuoti į priekį. Mačiau ir jutau, kokia išsigandusi buvo pusseserė, bet regis ji laikėsi. Gal tai įtakojo ir tai, kad galėjo eiti įsikibusi į Ni parankę. Ar tai ji daro dėl Niall? Laikosi stipri ir stengiasi atrodyti drąsi? Nejau ji iš tiesų myli blondiną? Tiesa sakant, imu manyti, kad ir jis nėra jai toks jau abejingas, kokiu dedasi. Bet šią akimirką stengiausi šia tema nekvaršinti sau galvos. Tai kas vyksta dabar, retai kada pamatysi. Turiu būti susikaupusi. Ypatingai tuomet, kai apie dvasias žinome dar tiek nedaug. O dar ji ir įlindusi į garbanio kūną. Kiekviena kruopelytė informacijos ir žinių apie jas mums yra mirtinai reikalinga. Ypatingai tokiais atvejais. Ėjome toli. Berniukas Harry kūne stipriai spaudė mano ranką. Lyg būtų bijojęs, kad aš jį paliksiu. O aš negalėčiau taip pasielgti. Ypatingai tuomet, kai žinau galinti jam padėti. Juk jis tik vaikas. Vienišas ir išsigandęs vaikas. Emma sunkiai šnopavo. Ji tikrai nebuvo pratusi tiek vaikščioti. Niall sunkiai atsidusęs leido jai užsiropšti ant vaikino nugaros. Taip. Jis kaip ir aš – pratęs keliauti. Gal didžiąją laiko dalį ir praleidžia prie kompiuterių, bet nemažą jo dalį ir keliauja su mumis. Galiausiai išlindome į proskyną. Regis visai netoli girdėjosi mašinų gaudimas.

- Čia. – garbanius pirštu bedė į kiek žemėje išgaubtą vietą. Keista. Tai buvo vienintelė vieta, kurioje niekas neaugo. Sunkiai nurijau seiles suprasdama, kur link viskas suka. Ėmiau rausti žemę. Kaip ir tikėjausi. Čia gulėjo mažylio kaulai. Sunku patikėti, kad kažkas galėjo taip žiauriai su juo pasielgti.

- Kas tau tai padarė? Ir kodėl? – sukuždėjau mėgindama nepravirkti.

- Keisti vyrai paėmė mane iš namų kiemo. Sakė, kad nuveš pas tėtį. Mama sakydavo, kad jam nerūpiu, bet nenorėjau tuo tikėti. Pamaniau, kad jie geri žmonės. – kalbėjo nusiminęs. – Bet tuomet jie užrišo man akis ir įmetė į kažkokią dėžę. Man ėmė trūkti oro, o tuomet užmigau. Atsikėliau čia. – jo akys nukrypo į kaulus.

- O kiek tau metų? – nedrąsiai paklausė Em.

- Beveik aštuoneri. – nusišypsojo džiugiai. Nurijau bjaurų gniutulą, įstrigusį gerklėje ir ėmiausi darbo. Nusivilkusi striukę, padėjau ją ant žolės. Atsargiai iš žemės ištraukiau kaulelį po kaulelio ir sudėjau ant jos. Negaliu patikėti. Vaikas užduso. Kokie bjaurybės galėjo taip su juo pasielgti? Štai kodėl ji nerado mažylio. Jis buvo užkastas. Čia. Vienui vienas. Mano skruostu nusirito ašara. Tai taip nesąžininga. Kai pagaliau surinkau visus – atsistojau juos suvyniodama  į striukę.

- Tu sušalsi. – sumurmėjo iš paskos eidama Emma.

- Išgyvensiu. – tariau nė negalvodama. Skynėmės kelią per medžių tankmę. Keliukai buvo painūs, o galiausiai mes išklydome ir iš vieno jų.

- Jess – man neramu dėl tavęs. Tu drebi iš šalčio. – dabar jau pasakė Niall.

- Man bus viskas gerai. – veik sugriežiau dantimis. Tuomet man toptelėjo. O jeigu mes ją pasišauktumėme? – Mažiuk, koks tavo mamos vardas? – tariau priversdama jį sustoti. Harry veido išraiška perteikė vaiko jausmus. Jis atrodė kiek sumišęs.

- Sara. O kam jums tai? - pasiteiravo neužtikrintai.

- Pamatysi. – švelniai nusišypsojau. – Sara? – tariau tyliai. – SARA! – sušukau. – MES JĮ RADOME. PRAŠAU PASIRODYK! – šaukiau į medžių tankmę. Nežinau kokį atstumą galėjo nuskrieti garsas, bet neesu įsitikinusi, kad toli. Niekam nepasirodžius nusprendžiau pamėginti dar kartą. – SARA! JEI GIRDI – PASIRODYK! TAVO SŪNUS SU MUMIS! – pasitryniau kaklą ir nežymiai susiraukiau. Atidžiai apsidairiau ir jau norėjau vėl šaukti, bet man sutrukdė kažkieno bakštymas man į nugarą.

- Ji čia. – netekęs amo ištarė Niall. Greit atsisukau ir išvydau baltai apsirengusią moterį. Šį kartą ji ėjo per traškančius lapus. Ji klausiamai žvelgė į mane.

- Tu jo nejauti bei nematai? – pasiteiravau. Ji papurtė galvą. – Nuvesk mus, kur gulėjo tavo kūnas, paliekant šį pasaulį. Ar gali tai padaryti? – tariau švelniu balsu. Keista. Manau jie nerado vienas kito, nes mirė skirtingose vietose. Ir nujaučiu, kad su tuo susijęs ieškojimas. Jie abu tai darė. Bet neradę vienas kito kaulų, bei vietos kurioje paliko šį pasaulį, jie negali būti kartu. Moteris nežymiai abejodama linktelėjo galva. Paėjėjus pusvalandį, tankmėje radome panašią vietą į prieš tai. Čia žole apaugę gulėjo jau suaugusio žmogaus kaulai. Atsargiai juos surinkau ir sudėjau prie berniuko.

- Palik Harry kūną ir bėk pas mamą. – sukuždėjau sustingusiam garbaniui. Staiga iš jo išlindo maža švieselė ir persiformavo į mažąjį berniuką. Jis plačiai išsišiepė ir nubėgo pas mamą. Vaizdas vertė susigraudinti. Bet vos berniukui palikus Harry kūną – šis sukniubo ant žolės. Greit bandžiau jį sučiupti, bet man nekas gavosi, tad parvirtome drauge. – Tau viskas gerai? – sukuždėjau žvelgdama į žaliaakio veidą. Jis nežymiai palinkčiojo ir mane apkabino.

- Tu visa sustirusi. – ištarė tyliai ir greit prasitraukęs striukę prisispaudė mane prie savęs. Tuomet abu sužiurome į šviesą. Moteris dėkingai šypsojosi ir laikydama už rankos savo sūnelį žengė link mūsų. Niall ir Em ji dėkingai linktelėjo, o prie mūsų su Harry priėjusi sustojo. Ji pritūpė ir savo išbalusia bei švytinčia ranka perbraukė man per plaukus. Tą patį padarė ir garbaniui.

- Ačiū jums. – tarė aukštu balsu. Berniukas taip pat priėjo prie mūsų. Jo rankos apsivijo mano kaklą taip mane užpildydamas keista, bet malonia šiluma.

- Tu ištesėjai pažadą. Esi gera. – sukuždėjo ir atsitraukęs apdovanojo mane plačia šypsena.

- Kelią iki stovyklavietės jums pažymėsiu mažomis švieselėmis. Bet paskubėkite. Mes jau pasiruošę. Ir jei galite – palaidokite mano berniuką šalia manęs. Dar kartą ačiū. – ji pabučiavo savo pirštų galiukus ir papūtė nuo jų orą. Kaip ir sakė, švieselės mums parodė kelią iki stovyklavietės, o nuo čia kelią jau žinojome. Vos pasiekėme palapinę – šviesytės dingo, o mes į dangų šaunant išvydome dvi ryškias šviesas.

- Pagaliau jie rado ramybę. – nusišypsojau pajusdama didelį palengvėjimą. Negaliu patikėti. Mes tai padarėme. Išgelbėjome juos. Nuleidusi žvilgsnį sužiurau į striukėje suvyniotus mažojo berniuko kaulus.

- Paskubėkime. Turime išpildyti vienos dvasios norą. – nusišypsojo Harry. Palinksėjau. Galvoje man kilo tiek daug klausimų, bet žinojau, kad dabar ne metas jo klausinėti.

Štai. Priešakyje jau ir paskutinioji šios knygos dalis. Atleiskite, kad priverčiau tiek laukti. :)x