Nuotykių ieškotojai

Book one: Aokigaharos miško paslaptys (6)

Jis stovėjo pasirėmęs į sieną, o jo akys prisipildė vilties, vos jis išvydo mūsų veidus.

- Pagaliau! Paskubėkime. Harry... Jam reikia pagalbos. – sunkiai alsuodamas nurijo seiles. Taip ir galvojau. Tas mažas šūdžius... Jis negali būti neprisiviręs košės, ar nepakliuvęs į bėdą, ar nesužeistas, ar... Delnu vožiau sau per skruostą. Urve nuskambėjo šaižus garsas. Vyrukai pasimetę stebėjo mane ir laukė kol paaiškinsiu savo elgesį.

- Man viskas gerai. Tiesiog turėjau nusiraminti. O dabar – rodyk kelią. – sukomandavau ir žengiau jo link.

Pakeliui sužinojome, kad Zayn sveikas gyvas budi prie garbaniaus. Jie per klaidą, bėgdami įkrito į olą ir čia pasislėpė.

- „TAI“ čia pasirodo net ir dieną. – aiškino jis. – Mes neturėjome šansų pasprukti, tad kantriai laukėme pagalbos. Jei ne maisto atsargos, manau jau būtumėme mirę. – tarė sunkiai atsidusdamas.

- O nuo kada...

- Mes čia slepiamės jau tris dienas. O Harry... Jis buvo sužeistas vakar, kuomet mėgino rasti savo kuprinę su likusiomis maisto atsargomis. – paaiškino mums.

- O kur jūs buvote dar tris dienas? – sumišo Lou.

- Klaidžiojome miške. Stengėmės ką nors aptikti, bet „TAI“ pasirodė tik trečioje dienoje. Prieš tai buvome gavę kelis perspėjamuosius ženklus, bet juk žinai Harry. Jis nenorėjo taip lengvai pasiduoti. Jam knietėjo viską išsiaiškinti. – sunkiai atsiduso jis.

- O kas tas „TAI“? – susidomėjo Maiklas. Taip. Šis klausimas kankino ir mane.

- Dvasia. – suspaudė lūpas Liam ir įvedė mus į mažoką landą. Čia pasirėmęs į akmenį sėdėjo Zayn, o netoliese...

- Harry! – aiktelėjau ir nubėgau tiesiai link jo. – Harry! – lengvai jį supurčiau ir paplekšnojau per skruostus. Jo vokai prasimerkė parodydami nuvargusias žalias akis.

- Jess? – sudejavo jis ir sučepsėjo pasilaižydamas apdžiuvusias lūpas.

- Tu tikriausiai ištroškęs. – tariau tankiai kvėpuodama ir nuo pečių nusimečiau jo kuprinę. Iš jos išsitraukiau vandens ir pamėginau šiek tiek sugirdyti tam kvailiui.

- Ačiū. – tyliai tarė jis, o vaikino veide sužaidė silpna šypsenėlė. Pasisukau ir mestelėjau vandenį Zayn. Jis nusišypsojęs linktelėjo ir atsigėręs perdavė jį Liam. Vėl pažvelgiau į vos judantį Harry.

- Net nemėgink čia mirti. Supratai? Harry – tu negali čia mirti. – sukuždėjau ir vos laikiau ašaras.

- Ir neketinu. – užsimerkęs nusišypsojo jis. Suspaudusi lūpas nežymiai šyptelėjau.

- Leisk man apžiūrėti tavo žaizdą. – tariau ir gavusi jo pritarimą atsagsčiau marškinius. Tai privertė pašiurpti kiekvieną ant mano odos esantį plaukelį.

- Kaip tai atsitiko? – tariau žemu balsu žvelgdama į priešais mano akis žiojėsiančią nemažą žaizdą.

- Į jį skriejo... Kaulas, kurį mes jau ištraukėme, bet pasekmes matai pati. – sunkiai atsiduso Li.

- Į žaizdą pateko infekcija. Turime jį kuo greičiau gabenti į ligoninę. – sumaliau greit.

- Jau naktis. Negalime niekur iš čia eiti. „TAI“ mus ras, o tuomet gyvi neliksime tikrai. – paprieštaravo Zayn.

- O kaip galime žinoti, kad „TAI“ mūsų neras čia? – tariau ir suspaudusi lūpas pažvelgiau į jį.

- Iki šiol nerado. – atsiduso Liam. – Be to – reikia pertvarstyti Hazz žaizdą. Tai atims kiek laiko. – sunkiai įkvėpė jis. – Ar dar turime tvarsčių? – jis žvilgtelėjo į Zayn, o tas papurtė galvą.

- Jų yra kuprinėje. – tariau traukdama juos iš Harry kuprinės.

- Puiku. O per tą laiką mes einame apsidairyti. Greit grįšime. – tarė Maiklas ir išėjo kartu su Zayn. Liamas pradėjo pasakoti Lou apie visas tas nesąmones, bet aš nieko negirdėjau. Mano visas dėmesys buvo sutelktas į Harry ir jo siaubingą žaizdą. Stengiausi išlikti stipri, bet tai buvo nelengva. Aš negaliu jo prarasti. Su kuo aš ginčysiuosi ir kvailiosiu? Su kuo aš krėsiu šunybes Lou? Mano skruostu nusirito sūri ašara.

- Jess... – Harry švelniai ją nuvalė nykščiu, kartu paglostydamas mano skruostą. – Man viskas gerai. Man bus viskas gerai. – šypsojosi jis, kol tuo tarpu keičiau jam tvarsčius. Žaizda atrodė klaikiai. Aplink ją jau radosi pulinukų, o ji pati kiek šlapiavo. Tai tikrai nėra geras ženklas. Aš tik linktelėjau nes nesugebėjau jam nieko atsakyti. Bijojau, kad palūšiu vos pradėsiu kalbėti. Baigusi savo darbą užsagsčiau jam marškinius.

- O kur tie du? – susiraukė garbanius. – Ar jie neturėjo būti jau grįžę? – susirūpino jis.

- Gerai sakai. Man neramu. Manau mums metas judėti. – tarė susiraukęs Liam. Pritariamai linktelėjau ir padėjau atsistoti Harry nuo žemės. Jis tyliai suaimanavo.

- Tau labai skauda... – tariau tyliai ir prikandau apatinę lūpą.

- Pakenčiamai. – šyptelėjo ir vieną ranką permetė man per petį. – Tik tau teks man pagelbėti. Manau vienas nesusitvarkysiu. – suspaudė lūpas ir susiraukė jis. Buvo neįprasta matyti jį TOKĮ silpną. Pirmą kartą jam TAIP blogai.

Tikiuosi dalis patiko. Jūs laukia paskutinioji šios knygos dalis. Tikiuosi lauksite. Ačiū, kad skaitote! Būčiau dėkinga jei pakomentuotumėte dalį. ;)xx