Nuotykių ieškotojai

Book two: Morovo kelias. Pagalba vaiduokliui (2)

***

- Bet ar tu tikrai turi ten važiuoti? Žinai, galvojau jog galėsi man padėti su visu tuo Niall reikalu... – numykė sėdėdama ant mano lovos ir pirštu vedžiodama per užkloto ornamentus.

- Emma – aš tikrai važiuosiu. – sunkiai atsidusau kraudamasi į kelioninį krepšį daiktus.

- O tau užteks tiek mažai drabužių? Kiek jūs ketinate ten būti? Ar greit grįši? – užvertė mane klausimais. Tikrai šiuo momentu norėjau į ją paleisti kokį nors smailų daiktą.

- Mes užtruksime ilgiausiai savaitę. O kiek ilgai viešėsi tu? – tariau kilstelėdama antakį bei pasisukdama į ją.

- Gal tris dienas. Gal kiek ilgiau. Nežinau per kiek laiko mūsų tėvai sutvarkys visus tuos reikalus. – sunkiai atsiduso ir atsistojo nuo mano lovos. – Jessica – o Harry... – ji sučiaupė lūpas ir netęsė to ką pradėjo sakyti. Nekenčiu kai ji taip daro.

- Kas Harry? – nežymiai susiraukiau.

- Jis vieną dieną tave ves, taip? Ar tu jį myli? Ne tik kaip draugą? – priėjusi padėjo smakrą man ant peties.

- Kodėl tu manęs to klausi? – tariau pasimetusi.

- Jūs bendraujate taip... Nuoširdžiai. Norėčiau, kad į mane taip žiūrėtų ir Niall, kaip kad Harry žiūri į tave. – sunkiai atsiduso ir užmerkė savo dideles mėlynas akis.

- Nori mano patarimo? – sukuždėjau švelniai ją apkabindama. Tik dabar prisiminiau, kokia ji būna iš tiesų. Visas tas vaikiškumas ir nesubrendėliškumas... Dažniausiai tai tik priedanga. Na – geriau pagalvojus tai lyg kita jos pusė. Yra dvi Emmos – rimtoji bei nuoširdžioji mergina, bei žinoma – persekiotoja ir vaikiškoji, kuri pametusi galvą dėl mūsų blondino.

- Labai. – jos akys atsimerkė ir įdėmiai sužiuro į mane.

- Duok tam blondinui erdvės ir parodyk jam, kad tu gali būti rimtesne, labiau suaugusia ir subrendusia mergina, o ne ta, kuri visuomet jį persekioja bei vaikosi ir tik ir žiūri kaip užsikabinti jam ant kaklo. – švelniai ją apkabinau ir patraukiau su likusiais drabužiais link krepšio.

- O tu su Harry ir taip elgiesi? – tyliai paklausė ji.

- Elgiuosi kaip? – sukikenau dėdamasi daiktus.

- Jam įrodai, kokia tu esi subrendusi ir panašiai. – atėjo ir prisėdo šalia mano daiktų.

- Jis ir taip žino kokia aš esu. Juk mes geriausi dragai nuo gimimo. – šyptelėjau.

- Buvau ir pamiršusi. – sunkiai atsiduso mėlynakė. – Kartais norėčiau būti tavo vietoje. Tu visur su tais penkiais vaikinais. Jie visi tokie gražūs. – sudejavo ir nuvirto atsiguldama. O taip. Paviršutiniškoji Em grįžo.

- Už tai jie kvailiai. Kartais jaučiuosi lyg būčiau jų auklė. – nusijuokiau nuoširdžiai.

- Bet tai viską atperka. Kuris tau patinka labiausiai? Su kuriuo norėtum draugauti ir panašiai? Nepaisant to, kad jūs su Harry jau suporuoti tėvų. – sužiuro smalsiai į mane. – Juk turi numylėtinį, taip? – sužiuro smalsiai į mane.

- Su nei vienu. – nusipurčiau vien nuo tos minties. Jie visi man lyg broliai.

- O kuris tuomet tavo manymu gražiausias? – uždavė dar vieną suktą bei kvailą klausimą. Papurčiau galvą.

- Kodėl tu tokia smalsi? Jie visi man tokie pat. Neturiu numylėtinio ir panašiai, tad baik manęs klausinėti nesąmonių. – tariau kiek pasipiktinusi. Net pati nesuvokiau, kodėl mane tai taip sunervavo.