Nuotykių ieškotojai

Book two: Morovo kelias. Pagalba vaiduokliui (4)

- Aš ne tokia jau ir silpna. Susidorosiu. – subambėjau ir nepatenkina sužiurau į ranką, kurios jis vis dar nepaleido.

- Aš ir nesakau, kad tu silpna. Paprasčiausiai mes dar nežinome, ar ši dvasia piktybinė ar ne. Manau turėtumėme šiek tiek patyrinėti, o tuomet imtis veiksmų. – tarė raminančiai. Nuo kada... Nuo kada jis apgalvoja savo veiksmus, o aš į visą painiavą šoku tiesiai galva net nepagalvodama apie pasekmes. Jaučiuosi keistai. Papurčiau galvą bandydama susivokti ir ištraukiau savo ranką iš Harry.

- Eime į motelį. Reikia pasirūpinti Em. – sumurmėjau ir susiraukusi ei susimasčiusi nužingsniavau link vietos, kurioje apsistojome. Paskui mane ėjo ir Harry.

- Atleisk, kad elgiausi kaip tikras skystaprotis. Nežinau kas man pasidarė. – tarstelėjo man iš už nugaros.

- Manau visiems pasitaiko. – teištariau tyliai. Vos grįžome į savo kambarį – Em čia nebebuvo. Vietoj jos ant lovos gulėjo mažas raštelis, o ant jo – kelios tabletės, kurias ji turėjo išgerti. Ta maža...

- Ji mus apgavo. – sunkiai atsiduso Harry. – Dar vis manai, kad jai likti čia buvo gera mintis?

- Patylėk. – tariau suirzusi. Kodėl ji taip pasielgė? Pakėliau raštelį ir išlanksčiau tą prakeiktą popieriau gabalėlį.

Jess,

Atleisk, bet man reikėjo tai padaryti. Turiu įrodyti blondinui, kad neesu tokia išpaikusi mergiūkštė kaip kad jis mano. Aš atliksiu jūsų darbą. Patikėk manimi – aš viską sutvarkysiu. O jei tau rūpi kodėl pyksta Harry, manau tai dėl kažko susijusio su jūsų sužadėtuvėmis. Nugirdau jį kalbant telefonu. Prašau – nerodyk jam šio popiergalio, nes jis mane užmuš. Myliu –

                                                                         Emma

 

- Po velniu. – tyliai susikeikiau suglamžydama šiukšlę.

- Kas ten rašoma? – pasiteiravo Harry.

- Ji išėjo ieškoti moters šmėklos. Paskubėkime, kol ji nepakliuvo į tikrai didelę bėdą. Noriu ją pargabenti namo gyvą, kad galėčiau pati ją ir pribaigti. – sugriežiau dantimis. Staiga suskambo mano mobilusis. Ekrane švietė Ni vardas.

- Klausau. – pasistengiau neišsiduoti, kad dabar jaučiausi įsiutusi.

- Niekas neranda Emmos. Nenorėjome trukdyti...

- Ji su mumis. Įsmuko į mašiną kai niekas to nematė. – užbėgau jam už akių.

- Rimtai? – man pasirodė ar jam šiek tiek palengvėjo.

- Taip Romeo. Bet dabar ji dingo. Pabėgo ieškoti šmėklos, nes nori tau įrodyti, kokia rimta ji gali būti. Su Harry einame jos ieškoti. Jei turite noro atvažiuot – atsiunčiu jums mūsų koordinates. Iki. Mes tikrai neturime laiko. – padėjau ragelį.

***

Keliavome pagal upę ir bandėme atsekti Em pėdsakus. Tai nebuvo lengva. Ypatingai nežinant, kuria puse ji nukeliavo.

- Mes ją rasime. – Harry švelniai patapšnojo man per petį. Nieko neištarusi tik dėkingai linktelėjau už palaikymą. Kodėl ji elgiasi taip neapgalvotai? Savo mirtimi ji tikrai nieko neįrodytų. Jutau kaip gerklėje kaupėsi bjaurus gniutulas. Privalau ją rasti. Keliavome lygi pat sutemo. Jei ne Harry, būtumėme keliavę ir toliau, bet regis jo žaizda vis dar neduoda jam ramybės. Palikti jo taip pat negalėjau.

- Tik porą valandų. – atsiprašomai ištarė jis. Linktelėjau.

- Viskas gerai. – supratingai linktelėjau. Susikūrus mažą laužiuką išsitiesėme miegmaišius, bet galiausiai dėl nemažo šalčio, teko pasistatyti ir palapinę. Sulindome į ją ir sugulėme viename miegmaišyje, kad nesustirtumėme. Harry nugalėjo nuovargis ir jis užmigo greit, bet aš miegoti nesugebėjau. Mane vis kankino neramios mintys apie pusseserę. Kaip ji apsirengusi? Ar jai šalta? Kur ji dabar randasi? Gal jai kas nors nutiko? Prisispaudžiau arčiau šilto, bei tvirto Harry kūno. Vos ketinau užsimerkti ir pamėginti nusnūsti, mano akis pasiekė keista šviesa. Regis ji buvo visai čia pat. Gal tai Em? Juk ji turi šviestuvą ar ką nors panašaus, tiesa? Atsargiai išslinkau iš miegmaišio ir išlindau iš palapinės. Taip. Čia iš ties pasirodė šviesa. Bet ne Em prožektoriuko. Tai buvo ji. Morovo kelio dvasia. Kaip ir legendose, ji turėjo neryškų, moterišką pavidalą. Ji ištiesė į mane ranką. Kiek išsigandau ir žengiau mažą žingsnelį atgal. Jos išvargusiame veide pasirodė šilta šypsena.

- Eime. – tarė švelniai.

- Kodėl nori, kad su tavimi eičiau? – pasiteiravau nedrąsiai.

- Eime. – pakartojo tokiu pat šiltu bei švelniu balsu. Moters šmėkla buvo vis dar ištiesusi į mane savo baltą, bei keistai spindinčią ranką. Nusprendžiau eiti su ja. Po ranka turiu geležinį, išsitiesiantį strypą, tad manau jei prireiks apsiginti sugebėsiu. Laiko pažadinti garbaniui taip pat neturėjau. Nė nenumaniau, kiek ilgai ji čia bus. Nors ir nedrąsiai, bet padaviau jai savo ranką. Ši ėmė mane vestis gilyn į mišką. Kas man tikrai nekėlė didelio pasitikėjimo. Kurį laiką ji vedėsi mane tuo pačiu keliu, kuriuo atėjome su Harry, bet tuomet nusuko į nuokalnę. Čia nebuvo jokio takelio, tad eiti buvo labai sunku. Stengiausi žiūrėti kas dedasi po kojomis, bet kartas nuo karto mano žvilgsnį užlaikydavo moters figūra. Tamsūs plaukai buvo supinti į tvarkingą kasą. Jos balti naktiniai plevėsavo vėsiame ore, o ji pati laikėsi per kelis centimetrus nuo žemės paviršiaus, nekliudydama nei vieno lapelio ar šakelės. Nežinau kiek laiko mes čia ėjome, bet supratau, kad savo jėgomis atgal pas Harry tikrai negrįžčiau. Galiausiai mes sustojome. Ji pirštu bedė į šakų krūvą. Sutrikusi pažvelgiau į moterį. Ji vis dar šypsojosi ir ragino mane eiti ta kryptimi, kuria ji rodė. Nors ir nelabai ja pasitikėjau, padariau kaip norėjo moteris.  Už tos krūvos kažkas gulėjo ir tirtėjo. Tuomet supratau.

- Emma! – sušukau ir akimirksniu prie jos prišokau.

- Jess? – kalendama dantimis ištarė neaiškiai. Stipriai ją apkabinau ir nusivilkusi striukę, ja apgaubiau blondinukę. Pakėliau džiaugsmo pilnas akis į vis dar mus stebinčią moterį.

- Ačiū tau. – sukuždėjau ir dėkingai nusišypsodama linktelėjau. Jos veide sušvito kažkas panašaus į palengvėjimo šypseną. – O dabar – ar gali mus parvesti ten, iš kur mane atsivedei? – sukuždėjau. Moteris ištiesė man ranką. Šį kartą nei neabejodama atsistojau bei užsimetusi Em ant sprando – įsikibau moters delno. Buvo sunku nešti pusseserę, bet žinojau, kad privalau. Ji per daug išsekusi ir sušalusi. Nesugebėtų pati žengti nei menkiausio žingsniuko. Mums išėjus iš tankmės į tą patį keliuką, išgirdau Harry balsą. Jis kvietė mane vardu. Pakėliau akis į moterį, o ši tik nusišypsojo ir išgaravo ore. Dabar bent jau žinau, kad ji nėra bloga. Esu dėkinga, kad moters pagalba radau Em.

- Aš čia! – sušukau ir bandžiau žengti į priekį, bet buvau nusilpusi. Manau labiausiai tai įtakojo šaltis, žnaibantis mano kūną.

- Tu ją radai! – nudžiugo mus išvydęs. – Leisk man. – greit perėmė ją.

- Pasivysiu jus. Nunešk ją prie laužo. Em labai sušalo. – tariau ir pati drebėdama iš šalčio. Bet palyginus su ja, gyventi dar galėjau. Vaikinas linktelėjo ir nuskubėjo nešinas mano pussesere. Žengiau porą žingsnių į priekį, bet buvau įveikta šalčio bei nuovargio. Kojos neišlaikė ir aš susmukau ant takelio.  Akys ėmė merktis. Norėjau miego. Staiga prieš mane pasirodė mažas berniukas. Savo mažu delniuku jis prisilietė prie mano skruosto.

- Atvesk mane pas mamą. – tarė lyg netikru balsu. Iš lėto atsisėdau. Jis atsitraukė ir ištiesė į mane savo išbalusią rankutę. Iš paskutiniųjų atsistojau ir ją suėmiau.

- Kur mes einame? – sukuždėjau silpnu balsu.

Tikiuosi dalis patiko! Nepatingėkite ir pakomentuokite, ačiū!xx