Nuotykių ieškotojai

Book three: Kusko labirintai. Žvilgsnis mirčiai į akis(3)

***

Vienoje rankoje nešiausi deglą, o kita spaudžiau prie šono paslėptą ginklą. Allan ėjo priekyje manęs bei vis be perstojo kalbėjo apie tai, kaip puikiai ši vieta išsilaikiusi ir apie visus man nematytus hieroglifus išraižytus ant sienų.

Iš pradžių ėjome tiesiu koridoriumi, bet tuomet jis išsišakojo į keturias dalis. Ant visų buvo nupieštos rodyklės. Kaip ir minėta straipsniuose. Kaip tie žmonės galėjo pasiklysti?

- Kaip manote, kur galėjo dingti visi tie žmonės? – pasiteiravau norėdama sužinoti jo nuomonę.

- Tokiuose labirintuose dažnai pilna įvairių spąstų bei slaptų tunelių. Galbūt jie tiesiog padėjo ne ten koją ar atsirėmė ne į tą sieną. – ištarė kiek abejingai, lyg jam šią akimirką tai rūpėtų mažiausiai bei vis dairėsi į visus tuos piešinius, kurie puikavosi ant sienų. Mes vis dar stovėjome prie tų ketverių išsišakojimų.

- Kaip manote, kuriuo keliu mums reikėtų pasukti? – sunkiau nurijau seiles bei patryniau ranką į ranką. Čia darėsi vėsu.

- Manyčiau turėtumėme pradėti nuo pirmojo įėjimo. – ištarė ir pažvelgė į mane. Sutikdama linktelėjau ir mes lėtai bei atsargiai pajudėjome į priekį.

Klaidžiojome ilgai. Turbūt daugiau nei penkias valandas. Visuose trijuose išsišakojimuose buvo po dar kelis tunelius, kuriuos mes ištyrinėjome nuosekliai bet mūsų nusivylimui nieko neradome. Visur buvo išpieštos rodyklės tad buvo sunku patikėti, kad žmonės čia galėjo pradingti. Žinoma – mūsų nuomonės pasikeitė kuomet ketvirtajame išsišakojime radome tunelį kuris nebuvo kaip nors pažymėtas. Abu susižvelgėme bei jam žengus atsargiais žingsneliais į priekį, pasekiau jo pavyzdžiu. Ši labirinto dalis buvo siauresnė. Allan buvo nelengva judėti į priekį dėl jo ūgio. Tai pat mūsų judesių nelengvino ir sunkios kuprinės, kuriose nešėmės maisto bei kitų reikmenų, kurių anot jo mums čia galėjo prireikti. Tuneliu paėjėjus kelias minutes, vyras staiga sustojo.

- Ar kas atsitiko? – ištariau tyliai bei neramiai pažvelgiau pro jo šoną. Buvo sunku ką nors įžvelgti. O ir senųjų gyventojų simbolių aš nesupratau.

- Tai spąstai. – ištarė ramiai. – Dabar daryk tiksliai tai, ką liepsiu. Labai tiksliai. – ištarė jau įsakmesniu tonu.

- Gerai. – paklusau suprasdama, kad tai ką darysime tikrai pavojinga. Kelias minutes jis tiesiog žvelgė į kažką bei regis įtemptai galvojo.

- Ženk paskui mane. Žingsnis į žingsnį. Supratai?

- Taip. – tariau. Mane nukrėtė šaltas šiurpas. Širdis ėmė plakti greitesniu ritmu. Jutau kaip mano gyslomis ima veržtis adrenalinas. Jam pajudėjus, prieš mano akis atsivėrė daili menė. Ar tai iš vis įmanoma? Juk šiems labirintams daugiau nei keli tūkstančiai metų prieš mūsų erą. Man buvo sunku patikėti matomu vaizdu, bet faktas, kad tai matau savo akimis viską keitė. Tuomet man toptelėjo klausimas į kurį atsakymo žinoti tikrai nenorėjau, bet vis tiek jį uždaviau archeologui nuo kurio dabar turbūt priklausė mano gyvybė.

- O kas nutiktų, jei žingsnelį žengčiau ne ten, kur tu?

- Negaliu tau atsakyti į šį klausimą. Bet galiu pasakyti tik vieną – mes abu nenorėtumėme to sužinoti.

- Taip ir maniau. – sumurmėjau sau panosėje bei ėmiau dar labiau stengtis įtaikyti į jo žingsnius. Mums sėkmingai pasiekus kitą menės pusę, Allan sustojo bei aš silpnai trenkiausi veidu į jo nugarą. Šis jo veiksmas buvo netikėtas.

- Negaliu patikėti... – sukuždėjo nuostabos pilnu balsu.

- Ką matai? – paklausiau jo, kadangi per jo plačius pečius nieko nemačiau. Jam žengtelėjus mažą žingsnelį šonan, prieš mano akis atsivėrė platus tunelis. Jo sienos buvo nusėtos įvairiais piešiniais bei simboliais, kurių visiškai nesupratau. Tiesa – jie šiek tiek skyrėsi nuo matytųjų prieš tai. Jie buvo kraupesni bei ryškesni. Lyg laikas būtų jų visai nepalietęs.

- Viskas ką čia matai, maždaug aštuonių tūkstančių metų prieš mūsų erą senumo. Matai šias spalvas, ar šiuos simbolius? – priėjęs prie sienos pašvietė deglu. – Jie išsilaikę puikiai! Tai neįtikėtina! – sušuko tyliu bei džiaugsmo pilnu balsu. Buvo smagu matyti, kad jam tai patinka, bet mane domino visai kas kita. Žengusi į priekį vieną žingsnelį bei pasišvietusi deglu, pamačiau jog ant sienų buvo prikabinta kažko panašaus į tai, ką atsinešėme su savimi.

- Kaip manai, ar nieko nenutiktų, jei juos užsidegtumėme? Manau būtų smagiau jei apšvietimas būtų ryškesnis nei yra dabar.

- Žinoma. Tik pasistenk nieko nejudinti. Bei įdėmiai stebėk kur dedi kojas. Jei pamatysi ant tako keistą ar kokiu nors simboliu pažymėtą akmenį – nieku gyvu ant jo neužmink. – ištarė griežtai, akių nė per milimetrą neatitraukdamas nuo vieno iš piešinių. Sunkiai atsidusau bei žengiau į priekį. Atsargiau uždegiau deglus vieną po kito taip judėdama į priekį, bei savo palydovą palikdama užnugaryje. Nė nepajutau, kaip palikusi jį užnugaryje priėjau keistai atrodančias duris. Jos atrodė sunkios bei neišjudinamos. O tuomet nutiko šiurpus bei nepaaiškinamas dalykas. Susiėmusi už ausų išmečiau savo deglą ant žemės bei suklupau ant kelių. Neaiškus riaumojimas atrodė tuoj susprogdins mano ausų būgnelius.

- Juk sakiau nieko neliesti bei žiūrėti kur eini! – sušuko prie manęs pribėgęs Allan bei padėjo man atsistoti.

- Aš nieko ir neliečiau. Kaip ir sakei. Taip pat atidžiai žiūrėjau po kojomis. Nemanau, kad tai mano darbas. – tariau sunkiai besikilnojančia krūtine.

- Tuomet kas tai? – jau sunerimo jis.

- Neturiu nė žalio supratimo. Bet kas tai bebūtų, tas kažkas slypi už šių durų. – tariau ir vėl jas nužvelgdama.

- Manau mums derėtų išeiti iš čia. – jo balse girdėjau baimę.

- Pritariu tau. – linktelėjau bei nuo grindų pasikėliau savo deglą.

- Paskubėkime. – paragino timptelėdamas mane už alkūnės. Pritariamai linktelėjau bei žengiau į priekį be jokių paraginimų.

Deja, sėkmė mūsų nelydėjo.

Abu sustojome bei sustingome, kuomet išgirdome bei pajutome drebėjimą bei akmenų brūžinimąsi. Sunkiai kvėpuodama pasukau galvą ir pamačiau prasivėrusias duris, kurios maniau yra neišjudinamos. Abu baimės kupinu žvilgsniu susižvalgėme vienas į kitą, o tuomet ir vėl pažvelgėme į dabar jau atvirą tunelį. Nuo mano uždegtų deglų į jį krito maža dalelė šviesos. Ten mačiau panašius raižinius į esančius čia.

- Mano nuomonė nepasikeitė. Dar vis manau jog mums reikia iš čia nešdintis. Čia kažkas ne taip. – galvą papurtė Allan. Džiaugiausi, kad jis nebuvo kvailas archeologas kuris buvo pasiruošęs už nieką atiduoti savo gyvybę. Kadangi vieno jo čia palikti tikrai nebūčiau galėjusi.

- Eime. – linktelėjau. – Tu būk pirmas. Neprisimenu kaip reikės pereiti menę.

- Gerai. – ištarė ramesniu balsu bei žengė į priekį.

Jau norėjau sekti jam įkandin, bet vos išgirdusi pagalbos šauksmą – sustojau bei atsisukau į atvirą tunelio angą.

- Turime iš čia dingti! – paprieštaravo jis, vos suprato kokios mintys sukasi mano galvoje.

- Mes negalime! Galbūt tai tie patys žmonės iš ekspedicijos! Turime jiems padėti!

- Jessica...

- Aš negaliu... Negaliu jų čia palikti. O be tavęs mes būtume tikrai pražuvę. – ištariau maldaujančiu balsu. Nenorėjau rizikuoti jo gyvybe, bet stengiausi galvoti blaiviai. Jis sunkiai atsidusęs sugestikuliavo rankomis bei pasidavė be jokio pasipriešinimo.

- Eime. Tikiuosi tai nebus didžiausia mano gyvenime padaryta klaida. – sunkiai atsiduso papurtydamas galvą bei žengė pirmyn.

____________

Ir kaip jums? Kaip manote, kas vyks toliau? :)xx