Nuotykių ieškotojai

Book two: Morovo kelias. Pagalba vaiduokliui (7)

***

Kaip ir dvasia norėjo, palaidojome berniuko kaulus šalia jos. O tiksliau – tame pačiame kape. Visi pargabenome jų kaulus į vietines kapinaites, ir surengėme jiems mažas bei kuklias laidotuves. Tikiuosi jie dabar laimingi. Dar tą patį vakarą susidėjome daiktus ir iškeliavome namo. Už vairo sėdėjo Niall, o šalia jo – Harry. Visa jo liga stebuklingai dingo vos prisilietus moters šmėklai. Net iš ano karto likusi žaizda pranyko lyg jos nebūtų buvę. Turbūt tai buvo jos dovana norint mums atsidėkoti. O tai vertinga. Dvasios gali gydyti. Jos daug galingesnės nei mes kada galėjome pagalvoti. Ne tokios, kaip aprašomos knygose ar nupasakojamos filmuose. Ir jos elgesys mums įrodė dar vieną dalyką – dvasios skirtingos. Nežinome ar Aokigaharos miške buvo tikrai šmėkla, bet jei tai tiesa – jos skiriasi kaip diena ir naktis. Turbūt tai priklauso nuo žmogaus sielos. Nuo to, koks jis buvo prieš mirtį. Sunkiai atsidusau ir padėjau galvą ant Em peties.

- Manai tėvai mane užmuš? – tyliai suinkštė. – Juk nieko jiems nesakiusi dingau beveik pusei savaitės.

- Mes tave išsuksime. – tyliai nusijuokiau.

- Tiesą sakant – aš jau išsukau. – į galinį veidrodėlį nusišypsojo Ni.

- Ir kaip gi? – nustebusi atsisėdau patogia pozicija.

- Pasakiau jiems, kad išsivežu ją į romantišką, bei trumpą kelionę. Visi iš kart užkibo. Mano ir jos tėvai net buvo patenkinti. – nežymiai nusipurtė. Harry žvilgtelėjo į mane per petį ir tyliai prunkštelėjo. Atsakiau jam tuo pačiu.

- Tai nejuokinga. – pavartė akis Emma, o paskui ją ir Niall.

- Mhm. – numykėme su garbaniumi. Pakeliui namo sustojome prie pakelės parduotuvės. Vaikinai nuėjo nupirkti šiek tiek maisto.

- Jess... Tu juk nieko Harry nesakei? Turiu omenyje – apie tai, ką rašiau raštelyje. – sukuždėjo susmeigdama į mane savo žydras akis.

- Ne. Bet tikrai norėčiau sužinoti, ką tu nugirdai. – pilnai atsisukau į ją.

- Nežinau. Manau jis ginčijosi su tėvais. Kelis kartus minėjo žodį „sužadėtuvės“. – gūžtelėjo pečiais. Linktelėjau pasitenkindama jos mažu ir nelabai aiškiu paaiškinimu. Manau jie spaudžia Harry man pasipiršti. Šūdas. To mums ir betrūko. Manau ir tikiuosi, kad tai įvyks dar negreit. Mes tam mėšlui dar per jauni.

Praėjus dienai nuo mūsų grįžimo, mano namie buvo surengtas mūsų sugrįžtuvių vakarėlis. Bandžiau tėvus nuo viso to atkalbėti, bet nesėkmingai. Na – žinant kokia užsispyrusi mano mama, tai neįmanoma. Jei bent tėtis būtų buvęs mano pusėje. Bet šį kartą jis buvo už mamą. Prakeikimas. Man ir nepatiko tai, kokia puošni buvo mano suknelė. Regis tėvai pasistengė surengti kažką labai prabangaus. Negaliu tuo patikėti. Ir kam visa tai? Nebent už viso to kas nors slypi...

- Panele Jessica, jūs jau laukiama. – maloniai nusišypsojo Metju.

- Žinoma. Tuojau nusileisiu. – silpnai jam šyptelėjau ir dar kartą nužvelgiau save veidrodyje. Mano ištikimasis liokajus ir draugas išėjo palikdamas mane vieną.

- Jess! – į kambarį įvirto mano įkyrioji pusseserė. Nors ta kelionė ją šiek tiek pataisė. Ji iš ties surimtėjo. Na – ne tiek kiek norėtųsi Niall ar kitiems, bet man kaip ir užtenka. – Eime! Visi jau susirinkę! Be tavęs negalime pradėti! – nusijuokė skardžiu juoku. Ji buvo apsivilkusi mielą bei jai tikrai tinkančią šviesiai mėlyną suknelę, kurią prie krūtinės puošė auksiniai raštai.

- Atrodai puikiai. – nuoširdžiai nusišypsojau ir nelabai patenkinta nužvelgiau save. – Ir aš norėčiau paprastesnės suknelės. – sunkiai atsidusau.

- Bet ši tau tinka idealiai. – svajingai atsiduso nužvelgdama mane.

- Jei jau taip sakai. – tyliai sukikenau pasitaisydama įmantrų kreminės suknelės sijoną. – Eime. – prunkštelėjau ištiesdama jai ranką. Susikibusios išėjome iš mano kambario. Prie laiptų mane pasitiko Harry. Jo kostiumo spalva buvo lygiai tokia pati, kaip mano suknelės. Nesistebiu. Kiek prisimenu, mus visuomet stengdavosi suderinti. Nuo pat vaikystės.

- Nuo čia perimsiu aš. – keistai nusišypsojo.  Garbanius nežvelgė man į akis, o tik tiesiai į priekį. Mačiau, kad jį kažkas kankino.

- Hazz – tau viskas gerai? – pasiteiravau tyliai, mums leidžiantis laiptais ir aidint begalei aplodismentų. Čia TIKRAI kažkas ne taip.

- Tiesiog šypsokis ir nieko neklausinėk. – sumurmėjo tyliai, plačiai išsišiepdamas. Nekenčiu jo dirbtinės šypsenos. Norom nenorom, pasekiau jo pavyzdžiu. Mums nusileidus žemyn – abu sustojome. Jis užsimerkė ir porą kartų giliai įkvėpė. Tuo tarpu tiesiog stovėjau kaip lėlė ir nieko nedariau. Manau būtent tokia šiandien ir buvo mano paskirtis.

- Ačiū visiem susirinkusiems! – džiugiai padėkojo Melissa, Harry mama.

- Mūsų vaikai visiems nori pranešti labai svarbią žinią! – nusijuokė garbaniaus tėvas Andew, bei ranka apglėbęs savo žmoną, pabučiavo jos skruostą.

- Esame labai laimingi. – besišypsodama ištarė mano mama.

- Ir džiaugiamės, kad būsite to liudytojais! – garsiai nusijuokė ir mano tėtis.

- Harry, kas čia dedasi? – sujudinau lūpas ir ištariau vos girdimai. Jis tik paleido mano ranką ir atsistojo priešais mane.

- Jessica Anabella Hastings. – ištarė besišypsodamas. Tai tikrai nebuvo natūrali šypsena. Jo akyse galėjau matyti atsiprašymą. Vaikinas išsitraukė iš kostimiunių kelnių kišenės mažą, raudoną aksomu padengtą dėžutę. Sunkiai nurijau seiles. Jau supratau, dėl ko čia buvo visi sukviesti ir kam ta perdėtai puošni suknelė. – Ar sutiksi būti mano žmona? – priklaupė ant vieno kelio ir spragtelėjus dėžutei, dangtelis atsidarė, bei pasirodė žiedas su nemažu deimantu, aplink kurį tvarkingai buvo išdėstyti dar tuzinas mažų deimantėlių. Bent žiedą išrinko jis. Atpažinau iš stiliaus. Mano skruostu nusirito ašara. Bet tikrai ne džiaugsmo. Kodėl jis man apie tai nepasakė? Žinau, kad šis dalykas vieną dieną buvo neišvengiamas, bet bent jau būčiau šiek tiek pasiruošusi šitam mėšlui morališkai. Pykau ant jo. Tikrai pykau. Norėjau, kad garbanius išmestų žiedą ir pasakytų, kad tai tik pokštas. Bet taip nenutiko. Prisiverčiau nusišypsoti. Užsikertančiu balsu ištariau visų norimą išgirsti „taip“. Harry užmovė man žiedą ir atsistojęs stipriai apkabino. – Atleisk. – sukuždėjo. Nieko jam neatsakiau. Jaučiausi įskaudinta. Nežinau kodėl. Ypatingai tuomet, kai žinojau jog vieną dieną mūsų sužadėtuvės kaip ir vestuvės – įvyks. Tik nesitikėjau šito taip greit. Jutau šiokį tokį šoką.

- O dabar – visi pakelkime taures! – sušuko mūsų tėvai. Manau iš ties buvo laimingi tik jie. Emma žvelgė į mane liūdnu žvilgsniu. Ji žinojo, kokia mano nuomonė buvo apie ištekėjimą už Harry. Vaikinai taip pat šypsojosi dirbtinomis šypsenomis nes visi žinojo, kad mes į šį reikalą niekuomet rimtai nežvelgėme. Visi pakėlėme šampano taures. Supynę su žaliaakiu rankas, atsigėrėme pirmieji. Bandžiau šypsotis, bet ašaros vis nenustojo riedėti mano skruostais.

- Jess... – jis stipriai mane apkabino, bet aš tuo pačiu neatsakiau. Visi aplink plojo bei džiūgavo. Turbūt jų akimis aš verkiau iš džiaugsmo. Tai toli gražu ne tiesa. Teištariau jam vieną sakinį.

- Kai tik baigsis ši vadinamoji šventė, iki aš būsiu pasiruošusi tau atleisti už tai – nenoriu tavęs matyti.

Štai ir baigėsi antroji knyga. Lauskiu jūsų nuomonių. Jau kaip ir esu sugalvojusi ką rašyčiau trečioje knygoje, bet ar ji bus - priklausys tik nuo jūsų. Išspauskit komentaruose ką tik įmanoma. ;)x