Nuotykių ieškotojai

Book three: Kusko labirintai. Žvilgsnis mirčiai į akis(6)

***

----Jessica----

Nežinau kiek apvaikščiojau labirinto ir kiek laiko užtrukau tai darydama. Galiu pasakyti tik tiek, kad tikrai daug. Buvau išalkusi bei sušalusi. Mano kūnas tiesiog drebėjo nuo tunelyje tvyrančios žemos temperatūros. Negana to, įkritau į kitą labirinto dalį, kuomet įgriuvo grindys. Nežinau ar tai buvo spąstai ar tiesiog sutapimas. Sunkiai atsisusau bei patryniau delnus vieną į kitą. Mane vis neramino įkyrios bei baugios mintys. Kur dingo Allan? Ar padaras rado ir jį? O gal jaunajam vyrui pavyko išsigelbėti? Jei taip, jis mane čia paliko supūti ar ieško pagalbos? Bet ar jie mane rastų? Juk atsidūriau visiškai kitoje tunelio dalyje. Sunkiai atsidususi papurčiau gertuvę. Vandens bebuvo likę keli gurkšneliai, tad saugojau juos tikėdamasi, kad taip ilgiau ištversiu. Kuomet manęs visiškai nebeišlaikė kojos - suklupau bei nuslydau siena ant žemės. Nebeturėjau jėgų. Nepaisant visko, jaučiau, kad galas jau visai arti. Manęs niekuomet niekas neras šiuose prakeiktuose labirintuose. Daugiau niekuomet nebeišvysiu mamos bei tėčio. Kaip ir Metju. Savo ištikimo liokajaus bei svarbiausia - mylinčio globėjo. Bet ką atiduočiau už meilės kupiną jo apkabinimą. Nebegausiu progos pasidžiaugti Emmos miela šypsena kuomet jai pavyksta į save atkreipti Niall dėmesį. Bei žinoma tų penkių idiotų kuriuos myliu lyg brolius. Liam kuris visuomet žino atsakymą į visus man rūpimus klausimus. Taip pat jo šiltų apsikabinimų. Visai kaip ir Niall. Bei jo nekalto juoko, kuris visuomet pripildo mano širdį šiluma bei jaukumu. Ką jau bekalbėti apie Louis. Jis visuomet žinodavo kaip mane pralinksminti bei priversti nusijuokti kokia surūgusi mano nuotaika bebūtų. Ypatingai jei susimokydavo su Zayn. Zayn... Gaila, kad mūsų paskutinis pokalbis buvo toks nemalonus. Bet dar blogiau jaučiausi dėl Harry. Viską atiduočiau, jei tik garbanius dabar būtų su manimi. Delnais užsidengiau veidą bei tyliai pravirkau. Nereikėjo būti tokiai kietakaktei. Verčiau būčiau jam gerai atkūlusi šonus, o tuomet pareikalavusi pasiaiškinimo. Turėjau būti atlaidesnė. Apsikabinau savo sustirusius pečius bei pasistengiau sutaupyti paskutiniąją man likusią šilumą. Kalendama dantimis susigūžiau į rutuliuką bei užmerkiau akis. Nors ir žinojau, kad man negalima miegoti, mano akių vokai buvo tokie apsunkę, kad norui buvo atsispirti iš ties sunku. Tai buvo tokia didelė pagunda... O gal taip būtų geriausia? Jei užmigčiau, nebeturėčiau bijoti ar jaudintis dėl būtybės, kuri man liepė jai kažką įrodyti nors ir pati nesupratau - ką. Tai ką bekalbėti apie tai, kaip man tai padaryti? Juk man nereikėjo ir nereikia jokių turtų apie kuriuos tiek daug kalbėjo vietiniai žmonės. Tad ką turėjau jai įrodyti? Savo tikslus? Troškimus? Visa ko aš norėjau, tai išgelbėti žmones kurie čia pradingo ir sužinojus, kad čia iš ties labai pavojinga - sunaikinti įėjimą į tunelius. Bet regis mano noras išgelbėti dingusiuosius pražudys mane pačią. Taip. Bus geriausia, jei tiesiog užmigsiu. Visiems bus daug geriau be manęs. Bet tuomet mano protas nušvito. Negaliu taip lengvai pasiduoti. Juk esu kovotoja. Visuomet buvau. Privalau grįžti namo. Turiu dar tiek daug nuveikti, tiek daug išsiaiškinti bei atskleisti paslapčių apie mums dar neištirtą pasaulį. Dar neesu pasiruošusi palikti šio pasaulio. Tik ne dabar, kai žinau kad mano žinios gali išgelbėti tiek daug žmonių kurie nė nenutuokia su kuo susiduria iš ties. Neesu taip lengvai palaužiama. Nesuprantu kodėl apie tai pamiršau ir taip ėmiau savęs gailėti? Iš paskutiniųjų įsistvėriau į sieną bei iš lėto atsistojau. Kiekvienas net ir mažiausias žingsnelis reikalavo begalės jėgų bei pastangų jam padaryti. Kai jau buvau benusprendžianti šiek tiek atsipūsti ir gurkštelėti vandens - prieš mano akis pasirodė TAI. Būtybė žvelgė tiesiai į mane savo skvarbiu žvilgsniu bei artėjo link manęs tol, kol beveik prie manęs lietėsi savo švytinčia, melsva aura.

- Tavo širdis tyra. Leisiu tau gyventi bei tavęs nežudysiu. Eime. - ištiesė man ranką bei užsimerkusi nulenkė prieš mane savo galvą. Kiek abejodama įdėjau savo delną į josios. Viskas ėmė suktis ratu nenumaldomu greičiu, o kai pagaliau nustojo, teprisimenu paskutiniuosius jos žodžius...

- Sunaikink įėjimą jei trokšti išgelbėti daugiau gyvybių. Jūsų rasė dar per jauna ir esate nepasiruošę tam, kas slypi labirintuose.

***

- Jess! Jessica! - kažkas mane įnirtingai purtė bei bandė pažadinti iš gilaus miego, iš kurio nubusti nenorėjau. Man buvo taip gera gulėti užmerkus akis. Tad tik tai daryti ir tenorėjau. Pagaliau išsivadavau nuo mane kaustančio šalčio ir nebejaučiau jokio diskomforto.

- Jessica! Nubusk! Tu negali su manimi taip pasielgti! Privalai nubusti! - mane ėmė purtyti dar stipriau. Nesuprantu, kodėl jis negali palikti manęs ramybėje? O ir kas čia man trukdo? Nejau jis nesupranta, kokia esu pavargusi? Aš tenoriu pagaliau ilsėtis...

- Maldauju... Nepalik manęs... - ištarė jau maldaujančiu balsu. Taip... jau esu jį kažkur girdėjusi. Bet kur? Tuomet pajutau kaip aplink mano kūną kažkas apsivijo. Mano veidas prisispaudė prie kažko minkšto. Tai suteikė man šilumos ir tik dabar supratau, kaip iš ties buvau sušalusi. Mano drebantis kūnas bei asmuo mane laikantis savo glėbyje privertė mano apsunkusias akis pramerkti.

- Harry? - ištariau kalendama dantimis kuomet prisiminiau kur jau esu girdėjusi šį balsą. - Čia tikrai tu? - vaikinui mane atitraukus nuo savęs negalėjau patikėti tuo, ką mačiau. Iškėliau ranką prie jo veido bei priliečiau garbaniaus skuostą kuriuo riedėjo ašara. Jo akys buvo pilnos liūdesio sumišusių su džiaugsmu. - Tavo plaukai ilgi. - nusišypsojau iš paskutiniųjų.

- Mes ilgai nesimatėme. - nusijuokė tyliai bei nusimetęs švarką mane apgaubė juo. Mano kūną iš kart apgaubė šiluma kuri ir nemaloniai kandžiojo odą. Bet tai buvo gerai. Jei šitai jaučiu, reiškia viskas nėra tik sapnas. - Vaikinai, aš ją radau! - sušuko bei pakėlė mane nuo žemės. Priglaudžiau galvą prie jo krūtinės bei giliai įkvėpiau garbaniaus kvapo. Jis kvepėjo namais.

- Jessica! - sušuko vienbalsiu čia pasirodę draugai. Su jais buvo ir Allan.

- Ačiū Dievui tu gyva. - ištarė išvargusiu balsu. Jo kūnas šiek tiek atsipalaidavo, o akyse išvydau palengvėjimą.

- Tu taip pat. - sukuždėjau drebėdama Harry rankose.

- Ji sušalusi. Žvėriškai. Turime ją kuo greičiau nugabenti į ligoninę. Kiek pastebėjau jai praskelta galva. Dar begalės pastebimų smulkių įbrėžimų. Net nenutuokiu kas dedasi ant jos kūno. Ją turi apžiūrėti specialistai. - ištarė įsakmiu tonu garbanius bei tvirtu žingsniu žengė pirmyn.

- Žinoma. Paskubėkime, kol mūsų neužklupo dar kas nors. Nenorėčiau susidurti su jokiomis mistiškomis būtybėmis. - ištarė Liam. Visi pritariamai linktelėjo bei nusekė paskui jį. Silpnai nusišypsojau veidą paslėpusi Harry švarke. Jie mane rado. Jie ikrai mane rado...

- Jessica - tau viskas gerai? - susirūpinęs ištarė garbanius.

- Taip. - ištariau nusišypsodama iš paskutiniųjų bei pasiduodama nuo jo skleidžiamai šilumai - užmerkiau išvargusias akis. - Tiesiog labai noriu miego. - sukuždėjau dar vis besišypsodama.

- Turi pakentėti, girdi? Dabar tau negalima miegoti. - lengvai mane supurtė bandydamas priversti atsimerkti. Bet tai nebuvo taip paprasta. Nuovargis bei išsekimas darė savo. Tolumoje girdėjau jo bei vaikinų balsus, bet jie buvo per silpni, kad mane pasiektų. Pasidaviau saldžiai juodai nakčiai kuri taip maloniai ir švelniai apgaubė mano kūną. Atleiskite draugai, bet daugiau nebegaliu...

___________________________

Ir kaip jums dalis? Jau griet įkelsiu paskutiniąją dalį. Kaip manote, kas nutiks Jess? Ji išsigelbės? :) xx