Nuotykių ieškotojai

Book two: Morovo kelias. Pagalba vaiduokliui (5)

- Parodysiu kur esu. O tuomet – atvesi pas mane mamą.- nusišypsojo savo siauromis lūpytėmis. Menkai gaudžiausi aplink. Ar tai gali būti tas pats berniukas? Jis tos moters sūnus?

- Aš nebegaliu paeiti. – sukuždėjau. Mano kojos kilnojosi vis sunkiau.

- Jess! – išgirdau mane šaukiantį balsą, bet vedama mažylio, nesugebėjau sustoti. – Jess! Kur tu!? – manau tai buvo Harry.

- Sustok. – paprašiau vaiko.

- Ne. Turiu tau parodyti kur esu. Atvesk man mamą. – ištarė graudžiai.

- Jessica! – manau išgirdau Harry balsą visai netoliese.

- Aš nebegaliu. – sušnibždėjau ir susmukau ant supuvusių lapų.

- Aš noriu pas mamą. – verkdamas ištarė jis.

- Atleisk. – sukuždėjau, o mano galva nusviro.

- NORIU PAS MAMĄ! – suklykė ir jutau, kad jis vis dar nepaleido mano rankos.

- Jess! – pasigirdo kimus balsas. Staiga pajutau keistą palengvėjimą. Mano plaštakos niekas nebespaudė. – Jess! – sušuko ir pajutau kaip buvau suspausta šiltame garbaniaus glėbyje. – Tu visa sušalusi. Eime. – jis pakėlė mane ant rankų. Plaštakomis apsivijau jo kaklą. Drebėdama prisispaudžiau arčiau jo. Man buvo nežmoniškai šalta.

- Kodėl pradingai ir neatsekei paskui mus? – tarė tyliai, mums keliaujant takeliu, kurio neprisimenu.

- Berniukas. Jis čia. – tariau silpnu balsu.

- Morovo kelio šmėklos sūnus? – nusistebėjo. – Tu jį MATEI? – regis jam buvo sunku patikėti mano žodžiais.

- Taip. Ir jo mamą. Tai ji man parodė kelią pas Emma. – sunkiau atsidusau. – Man labai šalta. – sukuždėjau vos girdimai. Net ir neeikvodama jokios energijos, jutau kaip silpo mano kūnas.

- Jessica – nepasiduok. Mes beveik vietoje. Tu sušilsi ir atsigausi. Tik neužsimerk. Prašau. – tarė maldaujančiai, o jo balsas virpėjo. Pakėliau į jį veidą. Garbanius atrodė labai sunerimęs ir išsigandęs. Nepaisant to, nešė mane kiek įmanydamas greičiau. Prireikė nemažai ryžto, kad padaryčiau tai, ko jis prašė. Bet regis man pavyko. Vos atsidūrus stovyklavietėje, prie laužo besišildančią išvydau Em. Ji atrodė normaliai, regis sušilo. Rankose laikė metalinį puodelį su garuojančiu gėrimu. Pamačiusi mane ji pašoko iš savo vietos ir pripuolė prie mūsų.

- Kaip ji? – tarė išsigandusi.

- Gyvensiu. – šiaip ne taip pavyko nusišypsoti.

- Kur buvai dingusi? – kalbėjo sunerimusi.

- Berniukas. Nežinau kodėl, bet jis negali rasti mamos. – tariau tyliai. Harry mane pasodino ant kažko minkšto ir apgaubė savo striuke.

- Tu sušalsi. – tariau susijaudinusi.

- Ne. – nusišypsojo silpnai ir iš palapinės išsitraukė pledą. Juo apgaubė mus abu. Em, perdavė jam savo puodelį ir pasiėmė kitą. – Gerk. Padės sušilti. – linktelėjo. Bandžiau jį perimti, bet sustirę pirštai neklausė komandų. – Leisk man. – pabučiavo mano kaktą ir prikišo puodelį prie lūpų. Gurkštelėjau arbatos ir stipriau prigludau prie garbaniaus. Pakėlusi akis į pusseserę kiek susiraukiau. Jos žvilgsnis buvo keistas. Veide buvo galima įžvelgti keistą šypsenėlę. Šią akimirką neturėjau jėgų jaudinimuisi dėl to, ką ji galvoja. Tiesiog norėjau sušilti ir padėti toms iškankintoms dvasioms, kurios niekaip negali rasti ramybės. Tiek laiko atskirtas nuo mamos. To vaiko siela tikrai iškankinta.

- Atleiskite. – lyg iš niekur ištarė šviesiaplaukė. Susižvalgę su Harry iš kart supratome, dėl ko ji atsiprašo.

- Pasikalbėsime apie tai kai grįšime. – teištariau. Ji paklusniai linktelėjo ir gurkštelėjo savo gėrimo. Laikiausi arti garbaniaus kūno, kuris spinduliavo nežmonišką kiekį šilumos. Tuomet nustėrau. Greit delnu priliečiau jo kaktą. Kaip ir maniau.

- Kas ne taip? – sutrikusi suraukė antakius Em.

- Viskas ne taip. Pargabenk Harry į viešbutį. Nedelsiant. – sukomandavau. Ir atsistojau iš pusseserės pasiimti striukės, bet mane sulaikė garbaniaus ranka.

- Be tavęs mes niekur neeisime. – tarė apsiblaususiomis akimis. Po velnių. Ir kaip anksčiau nepastebėjau.

- Teks. Tos dvasios nėra blogos. Viskas bus gerai. – tariau užtikrintai.

- Galbūt, bet vis tiek tavęs vienos nepaliksiu. – tarė užsispyręs.

- Kietakaktis. – sunkiai iškvėpiau.

- O ji viena ir nebus. Eisiu su ja. – linktelėjo šviesiaplaukė.

- Jokiu būdu. – papurčiau galvą. – Jo negalima palikti vieno.

- Tuomet čia pagelbėsiu aš. – pasigirdo balsas iš tamsos. Palengva įžvelgiau kieno tai veidas.

- Niall. – nusišypsojau ir pribėgusi jį apkabinau. Jis nusišypsojo, o tuomet pažvelgė man pro petį.

- O tu drąsi. – mirktelėjo Emmai. Mačiau kaip ši nudžiugo ir koks palengvėjimas atėjo į blondino širdį, kai jis pamatė, jog mūsų kvailelei viskas gerai.

- Negerai jas išleisti vienas. – vis dar nenusileido Harry.

- Hazz – nepamiršk kas tokia Jess. Ji ir tau išspardytų pasturgalį. Nusiramink. Ji stipri. – nusišypsojo vaikinas. Sužiopčiojau jam ačiū.

- Manau jums reikia dar vienos striukės. Nepamirškite kuprinės su reikmenimis. Likusius daiktus susirinksime mes. – mirktelėjo mėlynakis. Harry buvo labai nepatenkintas. Puikiai tai mačiau. Priėjau prie jo ir pritūpiau. Delnais suėmiau vaikino veidą ir priverčiau pažvelgti man į akis.

- Viskas bus gerai. Prižadu. Nenoriu, kad tau dar labiau pablogėtų. – sukuždėjau. Sunkiai atsidusęs jis palinksėjo galva. Nusišypsojau ir stipriai jį apkabinau. – Ačiū tau už pasitikėjimą. Mes ilgai neužtruksime. Pamatysi.

- Kaip nori. – sunkiai atsiduso. – Bet prieš tai norėčiau dar nusnūsti. Esu pavargęs. Manau miegas šiek tiek pagelbės, o tuomet tikrai eisiu su Ni. – sumurmėjo.

- Manau mums reikėtų ir pačioms šiek tiek pailsėti. Nemanai? – nekaltai mane nužvelgė Em. Išties jaučiausi nuvargusi. Manau tai būtų tinkamas sprendimas. Nors jau ir švito, ir dabar būtų tinkamiausias metas ieškoti, bet žinojau, kad iš paieškos nebus jokios naudos, jei nepavilksiu kojų.

- Gerai. Bet vakare kilsime į kelią. – silpnai šyptelėjau.

Ir iš ties – nubudome pavakariais. Miegmaišiuose miegojome po du, taip sulaikydami šilumą. Mačiau kokia Emma buvo laiminga. Ji ilsėjosi prisiglaudusi prie blondino. Tai tikrai retas nutikimas. O ir pačią mintį pakišo Niall. Anot jo, vaikinai didesni ir skleidžia daugiau šilumos. Taip mums merginoms bus šilčiau. Gal tai ir buvo dalis tiesos, bet manau ir jis pats kažkiek to norėjo. Pagaliau Ni pamatė ir kitą blondinukės pusę. Tik galėtų ji dažniau tokią būti. Bet ji jauna. Šešiolika juk vienas iš audringiausių laikotarpių paauglio gyvenime. Galiausiai neiškentusi išlindau iš miegmaišio ir išlindusi iš palapinės ėmiau raustis po savo kuprinę.

- Jess? – neužilgo pasigirdo sutrikęs Em balsas.

- Tu turi tai pamatyti. – žemu balsu ištarė Niall. Nesupratau apie ką jie kalbėjo, bet nuropojau pas juos.

- Kas? – tariau susiraukusi. Abu parodė į garbanių. Šis sėdėjo keista poza ir nužvelgė mus visus baukščiomis akimis. Tuomet mielai nusišypsojo ir ištiesė į mane ranką.

- Nuvesk mane pas mamą. – tarė nekaltu balseliu.

Tikiuosi dalis patiko. Lauksiu jūsų nuomonių! Jau ir ši knyga eina į galą. :)x