"Jūs ne tik valstiečiai. Jūs ukrainiečiai"
1932 - ieji metai. Kolektyvizacija Ukrainoje neprigijo, artėjanti žiema nežadėjo nieko gero. Novo Krasnos kaime gyvenanti Liubka net nenutuokia, kas dedasi aplinkui. Kodėl tėvas kas naktį lipa į palėpę, o m...
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
Praėjus savaitei po Varvaros brolio sušaudymo, kaimas tarsi užsisklendė savyje. Gražiąją Novą Krasną apgaubė nematomas nerimo rūkas. Stebėjau žmonių pasikeitusį elgesį: pakilusį įtarumą, didėjančios baimės ir nežinomybės jausmą. Ar žiaurus susidorojimas su šiek tiek javų pavogti bandžiusiu vaikinu, buvo įspėjimas iš aukščiau, kad niekas taip lengvai negaus maisto? Ką mums daryti?! Kaip išgyventi artėjančią žiemą? Kas čia nutiko, jog valdžia šitaip pradėjo griežtai spausti? Darėsi baisu. Nebuvau tikra, ar galėjau garsiai išsakyti visus galvoje susipynusius klausimus. Vienintelė saugi vieta — namai. Bet ar tėvai man paaiškins? Pastaruoju metu ir jie pasikeitę. Tėvas kiekvieną kartą, prieš eidamas miegoti, užlipa į palėpę. Girdžiu kaip daužo į stogą. Kartą užtikau tempiat didelį, kažko prikrautą maišą. Ar jį ten slėpė? Nors.. Negalėjo taip būti. Juk kitą rytą, tą patį maišą priduodavo į namus atvykusiems komjaunuoliams.
Motulė irgi pasidarė nervingesnė. Sriuboje žirnių, bulvių, burokų porcija sumažėjo bene dvigubai. Apie mėsą net kalbos negalėjo būti — vos keli trupinėliai. Tačiau nesiskundžiu, godžiai valgau, kad ir kaip tai primena paprastą vandenį. Supratau, kad tėvai padėtį suvokė žymiai geriau. Matyt naujas kolūkio pirmininkas nenusuka akių, nebeleidžia maisto atsidėti į šalį. Ir savo žemę liesti draudžiama. Paslapčia ką nors pasisodinti irgi nebetinkamas laikas. O jei ir taip — juk negalima! Valstybės! Tą ir pati gerai žinojau, kas antrą dieną tokius žodžius iš visų girdėdavau. Tai ką žmonėms valgyti, jei niekas jiems nebepriklauso?
Mes tik paprasti, nepasiturintys valstiečiai. Už ką baudžia lyg būtume ieškomiausi nusikaltėliai?
Reikalai su Varvara pasidarė įtempti. Po brolio sušaudymo, nėjo į mokyklą, lankėme vargšelę kasdien, kas nors vis pakišdavom obuolį, ar senstelėjusį kopūstą, tačiau ji griežtai atsisakydavo. Turbūt tik iš mandagumo, nenorėdama palikti mūsų alkanų. Taip, reikėjo kaupti atsargas. O kaip ji? Brolio žūtis sumaišė visas kortas. Jau ir dviems buvo sunku prasimainyt, nieko keisto, kad lėkė plėšt nesunokusius javus. Štai dabar Varvara galutinai prarado viltį. Išsiuntė laiškus tėvams, tikėdamasi, jog galbūt pavyks ištrūkt į miestą.
Vieną dieną, kai niekas negirdėjo, prikalbinau ateiti pas mus vakarienės. Kuklinosi, sakė nealkana. Iš patamsėjusių akių mačiau, kokia išsekusi.
— Reikalauju tavęs, — pasakiau. — Kas bus kai laikai pagerės, o tu jų nesulauksi?
Pusę lupų šyptelėjusi, galiausiai sutiko. Apie tai tėvams nieko nesakiau, bet juk neprieštaraus?
Grįžusi kaip tik radau mamą prie krosnies. Kol virė skystą kviečių košę, tariau:
— Ar užteks porcijos ir Varvarai?
— Gal juokauji?! - atrodė supykusi. Susigūžiau. Ar viskas taip blogai, jog nesušelpsim vargšei draugei? — Liubka, negalime dalinti maisto į kairę ir į dešinę! Mums patiems...
