"Jūs ne tik valstiečiai. Jūs ukrainiečiai"
1932 - ieji metai. Kolektyvizacija Ukrainoje neprigijo, artėjanti žiema nežadėjo nieko gero. Novo Krasnos kaime gyvenanti Liubka net nenutuokia, kas dedasi aplinkui. Kodėl tėvas kas naktį lipa į palėpę, o m...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Sapnavau tėvą, su didžiausiu nešuliu slenkantį giliausiomis pusnimis. Atrodė varganas, vos krutantis, bet pasiryžęs sugrįžti namo. Užuodžiau pasakišką troškinio kvapą, nekantravau, kada galėsiu pulti prie to maišo ir viską mesti į puodą. Tada vėl įsižiebtų ryžtas gyventi. Koks gi vis dėlto sudėtingas pas pasaulis... Rodos, tiek nedaug reikia, kas pajustum laimę. Ar žmonės užsienyje bent nutuokė, kas čia dėjosi, ką sovietai su mumis išdarinėjo? Jei taip, kodėl niekas nepadeda? Ar įmanoma tokį baisų dalyką nuslėpti? Negi mūsų niekam negaila? Kas per padaras tas žmogus... Tiksliau, kokios žiaurios to padaro priemonės, kad tik pasiekt tikslą.
Iš miegų pažadino triukšmas lauke. Akys tarsi švinu apipiltos, sunku atsimerkti, bet ausys viską girdėjo puikiai — gatvėje turbūt ir vėl kilo sumaištis. Praeidama pro virtuvę, vengiau pažvelgti į katino kailį. Sąžinė šiek tiek kirbėjo, bet pilvas buvo dėkingas. Pati to nebūčiau padariusi. Turbūt mama tik ir telaukė, kol liks viena ir galės jį išvirti. Tačiau po kelių dienų nesislėpė. Prie mano akių mėsinėjo paskutinius Mišos likučius.
Gatvėje, kaip jau įprasta, stovėjo aktyvistų vežimas su surinktais lavonais. Tik prie vieno namo net keletas ginkluotų vyrų susispietę kažką apžiūrinėjo. Įtempiau ausis, jog galėčiau bent kiek nugirsti.
— Prisipažįstate? — teišgirdau, kai vienas iš sovietų kreipėsi į moterį. Atpažinau ją. Dažnai koplyčioje sėdėdavome greta. Turėjo tris mažus vaikus.
Moteriškė nenoriai linktelėjo, o tada vyrai ją nutempė į gatvės vidurį. Parklupdė ir nušovė. Šūvis buvo garsus, bet aš net nekrūptelėjau. Žvelgiau abejingomis akimis kaip jos kruviną lavoną įmetė į vežimą, o tuomet pastebėjau didelį katilą. Pasidėję ginklus, vyrai kibo už jo rankenų. Primerkiau akis. Ar ten, pro kraštus, kyšojo...
Kūno dalys?
Šito buvo per daug. Sukrėsta iš siaubo įlėkiau į vidų. Kelias sekundes mėginau išlyginti kvėpavimą. Kilo blogulys. Ne, negalėjau vemti! Užteko ir to, kad vos šlapimą sulaikiau, betrūko tik šito! Bet ar ji bandė išsivirti vaikus? Taip? Ten buvo labai smulkutės rankytės, tikrai ne suaugusio žmogaus. O, Dievuli, brangus, dejavau ramindama įsiskaudančią galvą. Ar taip toli nuėjome, kad ir mes imamės bet kokių priemonių dėl išgyvenimo?
Į mokyklą eiti nemačiau prasmės. Jei draugai gyvi, tebūnie. Vis tiek kaip nors susitiksime. Nusprendžiau niekur neiti, tik kaupti jėgas. Gulėjau lovoje, laukiau kol sugrįš mama. Bet tas laukimas truko per ilgai. Sutemo. Paprastai pilnos darbo dienos kolūkyje neiškęsdavo. Pareidavo ir tuoj pat krisdavo miegoti. Kažkas turėjo nutikti.
Kai jau pasišoviau pati eiti jos ieškoti, į kiemą įsuko trys moterų figūros.
— Liubka, ar tu namie?! — sušuko nepažįstamoji.
Atidariau duris. Dvi moterys laikė beveik sąmonę praradusią mamą. Padėjau įkelti į lovą. Nuo ištinusių kojų galūnių nutraukiau batus. Siaurame veide pamačiau sumušimo žymes.
