"Jūs ne tik valstiečiai. Jūs ukrainiečiai"
1932 - ieji metai. Kolektyvizacija Ukrainoje neprigijo, artėjanti žiema nežadėjo nieko gero. Novo Krasnos kaime gyvenanti Liubka net nenutuokia, kas dedasi aplinkui. Kodėl tėvas kas naktį lipa į palėpę, o m...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Tiesą sakant, trumpą laikotarpį dalis mūsų atrodo šiek tiek pasitaisę. Tikrai ne dėl to, jog prisivogė maisto, įprato gyventi su nesibaigiančiu badu, nuovargiu, ar sulaukė geros rankos pagalbos. Nors dėl pastarosios priežasties negalėjau būti tikra. Jaunos merginos išties dėl karštos lėkštės sriubos bandė atsilygint nukarusiu kūnu. Ir vis dėlto, buvo kas tuo naudojosi. Tačiau priėjome liepto galą. Nei vienas neprisipažinome, ką patys išdarinėjome, ieškodami, kuo numalšinti alkį. Tylėjome, taupydami paskutinius gėdos likučius. Deja, kad ir kaip laikėme tai paslaptyje, puikiai suvokėme, jog elgėmės taip pat: rausėmės žemėje kaip kurmiai, traukdami kiaulpienių šaknis, raškėme žoles, jas puoduose maišėm su medžių žievėm, o jei labai pasisekdavo - su skruzdėm, paukščių mėsa. Iš pradžių buvo sunku. Kaltinau save, jog elgiuosi nežmoniškai, tapau panašia į laukinį gyvulį, bet po to suvokdavau, kad visa tai sovietų išbandymas. Jie to ir tesiekė — numarinti badu, atsikratyti kaip nuodingos tautos. Prisiekinėjau sau, kad jiems atsirūgs. Mes nemirsim. Atkeršysim.
Tačiau prošvaistė truko neilgai. Sužinoję sovietai kokiais būdais stengėmės prasimaitinti, pradėjo skint augalus, perverst žemes, trypt šaknis, kartais iš po nosies nuvydavo paukščius. Na, bet ne visi sugebėjo paminti žmogiškumą, kai kuriems tai atsipirko mirtinu išsekimu. Tai nutiko ankstyvą lapkričio rytą. Kur tik pažvelgsi - žmonės pradėjo mirti. Iš pradžių vyrai, senukai. Tada vaikai.
Patruliuojantys aktyvistai kas kelintą dieną tikrindavo visų namus. Mes — ne išimtis.
— Mirusių yra?! — subliaudavo jie.
Su mama mėgindavom bent atsisėsti, kad nepalaikytų mirusiomis. Jie apsisukdavo ir eidavo laužtis kitur. Tą vieną rytą išslinkau pažiūrėti, kas dėjosi gatvėje. O gal patikrinti, prie kieno prisidėsiu ryt?
Iš patvorių surinkę lavonus, brigada įėjo į kaimyninę sodybą. Po sekundės išėjo nešini senelės kūną. Atrodė tokia menkutė, lyg iš labai nemalonaus paveikslo. Išsišokę šonkauliai, kad jau buvo galima skaičiuoti. Ar iš aš taip atrodau? Bet ne tai svarbiausia. Pamaniau, jog man vaidenosi, akys prastai bematė, bet jos lūpos krutėjo! Taip, išties! Ji nebuvo mirusi, tik, kodėl ją paėmė? Priėjau arčiau, bet ne per daug, jog komunistai manęs neužkabintų. Iš to paties namo išslinko paauglys, o gal senukas, sunku jau bepasakyti kokio amžiaus.
— Neneškit, juk ji dar gyva! Pasigailėkit, — sekė iš paskos vyriškiams. Vaikas. Kalbėjo plonu, labai silpnu balseliu.
Šie grubiai ją pametė į vežimą, ant kitų surinktų lavonų.
— Vis tiek tuoj mirs. Kam dar rytoj važiuoti, - atšovę nuėjo dar į tolimesnius namus.
Vaikas pažiūrėjo į mane. Nudelbiau akis. Galbūt paslapčia kaltino, jog neužtariau jo? Bet neturėjau noro. Kam jiems prieštarauti, jei kalba tiesą.
Praslinko dar kelios dienos. Tėvas negrįžo. Iš pradžių su mama pergyvenome, bet po to vėl užvaldė apatija. Gulinėjome savo lovose, daugiau apie nieką kitą negalvodamos, tik apie tai, kad tuoj mūsų eilė. Nebevirėm valgyt. Gal ir būtume kažką pabandžiusios, bet paprasčiausiai nepakilome iš patalų. Tuoj atvažiuos rinkti lavonų. Paims mus, pridės prie kitų likimo draugų. Kažin kaip mano draugai? Ar jau iškeliavo? Jei ne, kodėl neateina? O gal irgi skaičiuoja paskutines valandas kaip aš?
