Sauja Vilties (BAIGTA)

VIII Skyrius

Rugsėjį tebuvome paprasti valstiečių vaikai, giraitėje ganę vėją, lydėję vasarą ir pasitikę rudenį linksmomis, sielą šiluma užpildančiomis dainomis. Prisiminiau kaip mikliai judėdavo Stepano pirštai, į glėbį paėmus akordeoną. Kaip jo melsvos geranoriškos akys žvelgdavo į geltonkasę, mano geriausią draugę Varvarą. Negalėjau pamiršti ir Bogdano kandžių, bet teisingų replikų apie pasaulį, jo neteisybę, nesiliaujančių pokštų ir merginimų. O kur dar Zinaida, visada graži, ar net gražiausias Nova Krasnos veidelis, galintis pavergti bet kieno širdį.

Ir tada buvau aš.

Nenutuokianti, kokios negandos buvo pakeliui užgrobti mūsų taikų, niekuo neįpatingą kaimą. Bet taip pat ir negalinti suvokti, kuo virtau dabar.

Tai jau nebebuvo senoji, šviesioji Nova Krasna. Jei kas tada būtų pasakę, jog žiemą čia beveik nebeliks nei vieno gyvo, o gatvėmis nusidrieks ištisos numirėlių krūvos, būčiau nepatikėjus. Juk kas, ir kodėl tai būtų privertęs atsitikti? Ir vis tik, dabar atsakymą žinojau. Tik kažkoks keistas virpulys, o gal šiurpas, nesiryžo to priimti. Mes ukrainiečiai. Stalinas nepanoro mūsų palikti gyvų. Mes tik šiukšlės, kurios turėjo išnykti su pavasarį ištirpsiančiu sniegu.

Ir kas blogiausia, tai pavyko.

Žiūrėdama į savo namus, nesinorėjo patikėti, kad daugiau juose neapsilankys gyvybė. Nebeturėjau dėl ko grįžti. Atsiminimai mane sugraužtų. Pasiduoti - lengviausias kelias. O aš nebeturėjau dėl ko kovoti.

Nebesupaisiau, kur tiksliai prasidėjo kapinės, o kur baigėsi. Gal tai neturėjo reikšmės? Visa Ukraina tapo kankinių laidojimo vieta. Eidama nuo vieno iki kito maiše uždengto lavono, ieškojau savų. Bet, kad taip sunku darėsi atpažinti... Visi atrodė vienodai: susiraukšlėję, pamėlę, kai kurie net nepriminė žmonių, o neaiškios kilmės būtybes.

Pradėjo snigti. Kilo staugiantis vėjas. Rankos sustiro, nebepajėgiau praverti maišų. Tiesiog nusprendžiau eiti, kol neatlaikys kojos ir Dievas pasiims mane.

Už kelių metrų kažkas nusikosėjo. Primerkusi akis pabandžiau įžiūrėti, kas tai. Kas nors netoli merdėjo? Pamačiau suklupusį kupstelį. Užrišęs maišą, žmogus atsistojo. Kurį laiką stebėdama tylėjau, kol jis atsisuko į mane.

- Ką tu čia darai? Artėja pūga. Mirsi!

Bogdanas. Pribėgęs prie manęs nusivilko storą paltą. Buvau beveik vienmarškinė, juk taip būtų buvę lengviau mirt. Apgaubęs mane rūbu, dar ir apkabino. Apėmė geras jausmas. Akyse prašvito.

- Aš ir taip neturiu kaip išgyventi, - sumurmėjau jam į kaklą.

- Kažkaip sugebėtume.

- O Zinaida? Nušovei ją?

Atsitraukęs su didžiausiu siaubu pažvelgė į mane.

- Kodėl taip pamanei? Na taip, ji mirė, bet... Tai ne mano darbas!

- O šūvis?

Bogdanas atsiduso. Maniau dėl šitų šnekų nustums mane prie kitų lavonų ir paliks mirti. Tačiau taip nepadarė. Gal tik pasirodė, bet net tvirčiau suspaudė glėby, o prie ausies pajutau iš burnos einančią šilumą:

- Mums išėjus iš tavo namų, Zinaida pakėlė isterijas. Nesuvaldžiau jos. Pro šalį kaip tik važiavo mirusių kūnus renkantys sovietai. Jiems tai kas... Paėmė ir nupylė.

Akimirka patylėjau. Dar viena tragiška mirtis. Jų tiek daug, kad pavargau gedėti. Tai tapo nesibaigiančia kasdienybe, su kuria susitaikiau vis lengviau.

- Man labai gaila, - galiausiai tariau.

- Man gaila visko, kas čia nutiko

- Kada tai baigsis? - pakėlusi galvą į jį paklausiau. - Ar tai apskritai baigsis? Kol išmirsime?

Vaikinas pasirėmė smakru man į viršugalvį. O anksčiau taip stovėdavone penkiese.

- Baigsis. Ir žinai kodėl? - pažvelgęs nusišypsojo. Sutrikau. Kada paskutinį kartą regėjau besišypsantį žmogų. - Mes sukilsime. Ne visiems sovietams pavaldiems vyrams patinka, kas čia vyksta. Iš pradžių paklusę, dabar vengia priimti įsakymus. Tai pasitaisys, - tvirtai pareiškė, nors per įsisiautėjančią pūgą girdėti darėsi vis sunkiau. - Nes mes ne tik valstiečiai. Mes kovotojai. Mes ukrainiečiai.

PABAIGA.

Tai va, tai buvo trumpa istorija, kurią maždaug taip ir planavau padaryt. Ar pavyko?