"Jūs ne tik valstiečiai. Jūs ukrainiečiai"
1932 - ieji metai. Kolektyvizacija Ukrainoje neprigijo, artėjanti žiema nežadėjo nieko gero. Novo Krasnos kaime gyvenanti Liubka net nenutuokia, kas dedasi aplinkui. Kodėl tėvas kas naktį lipa į palėpę, o m...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Įraudusiais nuo žaismingo sąmyšio ir didėjančio greičio žandais, išilgai skrodėme giraitę, ant nedidelės kalvos, pačiame Nova Krasnos pakrašty. Sukome ratus aplink pušynus, kai kurie net korėsi į medžių viršūnes, slėpėmės įsilindę krūmus, kad tik klasės draugai nesuuostų, kur kas susirado saugų prieglobstį. Buvau smulkutė. Tilpdavau beveik visur. Nors spygliai ir aštrios šakelės skaudžiai braižė, bet negalėjau leisti, kad Bogdanas mane rastų.
Įsibroviau į didelio krūmo vidų. Juk prieš tai visų ieškojau aš, negi vėl būsiu aptikta pirmoji, nemokanti gudriai slėptis?
— Kuku, aš jus visus matau! — erzino aplinkui šmirinėjantis Bogdanas. Akylai dairėsi po visus girios kampučius, kartkartėmis pajudindavo kokio augalo lapus. Šypsodamasi stebėjau kaip jis juokingai atrodė, kai nevaldė padėties. Nebe toks savimi pasitikintis gražuolis, į visas puses juodomis plaukų bangelėmis kedenantis, mergišius, o tik kaip pasimetęs, tėvelių ieškantis, vaikutis.
Prie pat manęs kažkas sušlamėjo. Mėginau nekreipti dėmesio, bet tas keistas garsas pasikartojo. Stengdamasi pernelyg daug nejudėti, pasukinėjau kaklą. Varlė! Didelė, šlykšti, prie pat pėdos tupinti varlė! Ištikta didžiausio siaubo, šokau lauk iš slėptuvės. Skaudžiai kritau ant šono, tačiau bent jau džiaugiausi pasprukusi nuo bjauraus gyvio. Bogdanas iškart atsisuko ir patenkintas suplojo rankomis. Nusiėmęs skrybėlę nusilenkė bei ištiesė ranką, padėdamas atsistoti. Po minutėlės, likusieji draugai taip pat išlindę kvatojosi.
— Liubka, negi vėl?! — kartojo visi.
Varvara susiėmė už storos ilgos kasos, užsidengusi burną kikeno. Tikrai tiek gėdos prisidariau?
— Tai buvo varlė, aš jų siaubingai bijau! — teisinausi, nors visiems tai buvo nesvarbu. Juk antrą kartą iš eilės pralaimėjau.
— Tik paklausyk, — prilindusi prie ausies sučiauškėjo Varvara. — Kva kva kva!
— Liaukis... — tramdžiau juoką. — Bet daugiau nebežaiskim... Atsibodo!
— Tu tiesiog nebenori ieškoti, — įgėlė Bogdanas. — Kaip manai, Zinaida? — apsikabinęs per liemenį prisitraukė arčiau savęs beveik tokią pačią tamsiaplaukę gražuolę kaip ir jis. Klasiokė žaviai jam šyptelėjo. — Ar tavo suolo draugė išsisukinėja?
— Juk tai, mieloji mūsų Liubka, — mirktelėjo man. — Gal geriau prisėskim ir palaukim, kol Stepanas atsineš akordeoną? Jau praėjo pusvalandis, o negrįžta...
Bet tą sekundę, sutreškant ant samanų gulinčiom šakoms, pasirodė apkalbėtasis. Niekada su mylimu instrumentu nesiskiriantis — Stepanas.
Dievinau šiltas rugsėjo popietes. Dar labiau mylėjau, kai po pamokų mūsų jaunoji mokytoja išsivesdavo pavaikštinėti po kaimo apylinkes. Ir šiandien taip buvo, tik kol žaidėme slėpynes, dingo. Vadinome ją tikruoju vardu – Serafima. Taip leisdavo, nes žiūrėdavo į mus kaip į draugus, o ne į po padu laikomus mokinius. Nesulaukdami, kol grįš, nusprendėme prisišaukti ją dainomis. Visi atsisėdo ratu, kai kurie ant kelmų, kiti ant sausesnio žemės plotelio. Bijodama daugiau išsitepti sijoną, tiesiog pritūpiau. Jau ir taip slėpynės apdovanojo keliomis dėmelėmis. Stepanas pasiruošė groti. Įdomu, ką šį kartą? Paprastai mėgdavo liaudies dainų melodijas, rečiau improvizuodavo. Jame mačiau talentingą ateities muzikantą.
