"Jūs ne tik valstiečiai. Jūs ukrainiečiai"
1932 - ieji metai. Kolektyvizacija Ukrainoje neprigijo, artėjanti žiema nežadėjo nieko gero. Novo Krasnos kaime gyvenanti Liubka net nenutuokia, kas dedasi aplinkui. Kodėl tėvas kas naktį lipa į palėpę, o m...
Oops! Bu görüntü içerik kurallarımıza uymuyor. Yayımlamaya devam etmek için görüntüyü kaldırmayı ya da başka bir görüntü yüklemeyi deneyin.
Namuose nebekalbėjome. Galbūt nebuvo tinkamų žodžių, išsakyti tai, kas ką tik nutiko. Labiausiai skaudino ne tai, kad mus be jokio pasigailėjimo apiplėšė, nepaliko net trupinio prieš miegą, ir net ne tai, jog nusprendė su mumis šitaip pasielgti, nes mes ukrainiečiai, bet matyti savo vilties netekusius tėvus. Sulig kiekviena mamos išspausta ašara, nudiegdavo širdį. Lyg tie metaliniai strypai būtų subadę ne stogą, bet mane. Tėvas irgi laikėsi prastai. Sėdėjo prie stalo pasirėmęs smakrą, galėjau tik spėti, kad mintyse skaičiavo kiek rublių mums beliko ir ką galim su jais padaryti. Tačiau, jei ką ir nusipirksim, ar vėl neatims? Neabejočiau tuo. Šiandieniniai žodžiai: "reikia atiduoti valdžiai", toli gražu nežadėjo vagysčių pabaigos. Sovietai nepasotinami. O mums neįmanoma paslėpti maisto. Vis tiek ras. Iškas ir giliausią duobę, tam, kad iš mūsų, ukrainiečių, atimtų pasitikėjimą. Ir dar paskutinį kąsnelį. Belieka tik kuo greičiau susigrūsti į burną. Juk iš ten neiškrapštys lauk?
O gal tai nutiko tik kartą? Netrukus viską sugrąžins, nes norėjo įbauginti? Juk kalbėjo draugai apie tautiečių maištus, atsisakymą dirbti kolūkiuose... Ko gero taip ir bus. Manau, viskas tik dėl to. Tai laikina.
Bet ką valgyti dabar? Neturėjome nieko. Ir taip mažinome valgymo porcijas, jau seniai nejutau sotumo jausmo. Anksčiau lepinomės nepraskiestomis košėmis, barščiais, kai turėjome ūkį, mėsos niekada netrūko. Deja, suvarydami į kolūkius, sovietai suvarė ir visą mūsų turtą. Rubliais jie nesišvaistė, ne kažin ką už atlyginimą buvo galima nusipirkti. Todėl žmonės išmoko vogti...
Prieš miegą išgėrėme arbatos. Suvalgiau net žoleles, nugulusias puodelio dugne. Vis tiek pilve buvo tuščia, nors kūnu nuvilnijo maloni šiluma. Tėvas turbūt irgi atsigavo, nes pradėjo glostyti Mišą, o man net nusišypsojo.
— Keliausiu rytoj į kitus kaimus. Paieškosiu, ką galima nusipirkti, — tarė jis.
Mamos tokie žodžiai nedžiugino.
— Žiūrėk, kad pakeliui nesuimtų.
Kaip tai?! Netikėdama mamos žodžiais, pažvelgiau į juos abu. Suimti? Už ką? Negi draudžiama prasimainyti maisto?
— Neturime kitos išeities.
— O su Garšečiuku negalima pasikalbėti? Arba papasakoti milicijai? — paklausiau.
— Paika mergiote, nesupranti, kad už viso to jie ir stovi?! — sušuko mama.
Susigūžusi gėdingai nudelbiau akis į stalą. Iš kur galėjau tai žinoti? Ir kaip ji įsiuto...
— Natalka, nebūtina dėl to ant Liubkos rėkti?! Iš kur mergaitei žinot, kas vyksta?! — įsikišo tėvas.
— Nesvarbu... — numojo ranka. Pastebėjau, kad sulig tuo judesiu, marškinių rankovė atsmuko. Mamos dilbis tapo plonytis. O gal tiesiog man galva susisuko? Visur temačiau tik bloga? — Einu prigulsiu. Pavargau... — pasakiusi tai nuslinko į tėvų miegamąjį.
