"Jūs ne tik valstiečiai. Jūs ukrainiečiai"
1932 - ieji metai. Kolektyvizacija Ukrainoje neprigijo, artėjanti žiema nežadėjo nieko gero. Novo Krasnos kaime gyvenanti Liubka net nenutuokia, kas dedasi aplinkui. Kodėl tėvas kas naktį lipa į palėpę, o m...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Ilgai negalėjau sudėti bluosto. Neišėjo pamiršti to vaizdo kaip Bogdanas, nusikratęs gimtųjų šaknų, apsiraizgęs sovietiniais vijokliais, kartu su kitom padraikom šniukštinėjo po mano namų kambarius. Užvaldė tokia neapsakomai didelė neviltis, kad norėjosi kristi po stalu ir daugiau neatsikelti. Kas, jei jis ne vienintelis toks? Neskaitant Garšečiuko ir mokytojos Serafimos. Zinaidos nelaikau parsidavėle, ji mane išgelbėjo, vadinasi, komunistams teatidavė savo kūną, bet ne sielą. Kvailys tu, Bogdanai! Be reikalo tavimi žavėjaus. Pradingo tavo grožis, išdžiūvo kaip kaip nebeišspaudžiamos ašaros skruostuose. Prakeikiau tave. Kad prasmektum su naujausiais savo draugais. Kad tu nieko negautum! Ir, kad visą likusį gyvenimą sapnuose regėtum mūsų veidus!
Tad vedama baisaus pykčio, naktį rausiaus po sniegą. Kapsčiaus iki plikos žemės, tikėdamasi atrasti kokią dvėselieną. Patvory tesuradau juodas varnos plunksnas. Prakeikimas. Ką daugiau galėjau valgyt?! Ką duoti mamai? Ji jau ir taip pakeliui į dausas, tik aš vienintelė turėjau galimybių surasti, kuo nuraminti iš bado tinstantį pilvą.
Iš nusivylimo net pradėjau žiaukčioti. Susikišau saują sniego į burną. Bijojau pagalvoti, kas lauktų pavasarį, kai medžiuose pradės sirpti vaisiai, o sovietai neleis net prie jų prisiartinti. Tokios provokacijos neištverčiau.
Klampodama link durų, sniege pamačiau rėpliojantį tamsų mažytį siluetą. Pasilenkiau pažiūrėti, kas tai.
Varlė! Matyt iš rūsio iššokavo.
Kodėl nesuklykiau? Pabėgti nebuvo jėgų, bet kodėl, pirmą kartą, pamačius savo didžiausią baimę, neišsigandau? Nebekėlė siaubo. Ramybė. Jokių emocijų. Matydama arčiau savo kojų ropojantį gyvį, stovėjau vietoje, akylai stebėjau jo judesius ir mėginau įsivaizduoti, koks turėtų būti šios kvarklės skonis. Ištiesusi ranką, paėmiau ją. Suspaudžiau delne kaip ilgai tykotą grobį. Parsinešusi vidun, mečiau į puodą. Neturėjau supratimo kaip tai reikėtų valgyti. Pakaitinti? Įmetus į krosnį kelias šakas, laukiau. O kiek laiko iškęsiu? Dantys patys nevalingai krutėjo. Nekantravo sukramtysi paskrudusią varlę.
Arčiau, prie krosnies ugnies, prikišau sužvarbusias rankas, prisistūmiau patinusias kojas. Ar kada nors pasveiksiu? Tapsiu, kokia buvau prieš visas šias negandas?
Ir vis tiek... Prieš akis išryškėjo Bogdanas. Išdavikas. Jei viskas baigsis, daugiau su juo nebekalbėsiu. Nedrįsiu pažvelgti jam į akis, nes... Baiminausi, jei imsiu jo elgesį pateisinti.
Kuomet norėjau patikrinti, kaip puode laikėsi varlė, gatvėje vėl suskambo arklio ir vežimo garsai. Lavonų surinkimo procedūra kartojosi. Atrakinau duris, vis tiek neišvengsim aktyvistų įsibrovimo. Paslapčia meldžiausi, kad tai ir vėl nebūtų Bogdanas. Nesugebėčiau to pakelti ir vėl.
Dėkoju Viešpačiui, atėjo ne jis. Pralapojęs duris, į vidų įžengė kitas jaunas vyriškis. Prisėdau, nes užuodusi nuo jo sklindantį gardų kvapą, apėmė silpnumą keliantis pavydas.
