"Jūs ne tik valstiečiai. Jūs ukrainiečiai"
1932 - ieji metai. Kolektyvizacija Ukrainoje neprigijo, artėjanti žiema nežadėjo nieko gero. Novo Krasnos kaime gyvenanti Liubka net nenutuokia, kas dedasi aplinkui. Kodėl tėvas kas naktį lipa į palėpę, o m...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Po Varvaros išvykimo praėjo jau kelios dienos ir kuo toliau, tuo labiau jos mums trūko. Mūsų rate atsirado neužlopoma skylė. Žinoma, džiaugėmės dėl jos, kas gi nenorėtų palikti vienišus namus Novo Krasnoje bei keliauti į Kijevą, svajonėmis apipintą? Įdomu, kokio dydžio ten parduotuvės, restoranai? Ar žmonės namuose irgi taupo maistą, o gal kada panorėję gali nusipirkti, nesukdami dėl to galvos? Liūdniausia, kad kai tik bandau to paklausti, kiti nuleidžia akis ir nusisuka. Visai nenori apie tai kalbėti... Tačiau kodėl? Negi jiems neįdomu, koks gyvenimas verda už kaimo ribų? O jei Varvara mus pakvies į svečius? Ką jie darys tada?
Nepatinka kaip viskas susiklostė. Stepanas vis rečiau kimba į akordeoną, neprikalbinu ko nors smagaus pagroti. Skundžiasi, jog neturi nuotaikos ir, padėjęs galvą ant Zinaidos pečių, ima snausti. Kur dingo jo linksmumas? Na, suprantama, orai šaltėja, saulės vis mažiau, bet ar dėl to reikia šitaip paniurti?
Dar pradėjome ir mažiau susitikinėti. Neprikalbindavau eiti į mūsų mėgstamą giraitę kaip anksčiau. Buvau jau visai bepraradusi viltį, kol pagaliau Bogdanas sutiko prasimankštinti, kaip jis pasakė — išsiropšti iš lovos. Ar jis daugiau nieko neveikė?
Jo išsiilgta kompanija suteikė man sparnus. Nors oras buvo niūrus, slegiantis, tačiau tie pilki debesys atstojo skaisčiausią saulę.
— Bogdanai, ką nori veikti po mokyklos? Pasiliksi čia? — užlipę ant giraitės kalvos paklausiau.
Mudu prisėdome ant skurstančios žolės šlaito. Buvo jau rugsėjo pabaiga, žemė vėso, bet tai buvo nė motais. Svarbiausia, kad iš čia matėsi visas kaimas.
Kurį laiką patylėjęs, draugas papurtė galvą.
— Noriu keliauti, — pasiėmęs nuo žemės akmenuką metė tolyn. — Rašyti. Dalintis su žmonėm apie viską, ką aplankiau, girdėjau, pajutau. Papasakoti apie vietas, kuriose ne visi gali pabuvoti. Ir parodyti, koks šūdas vyksta čia.
— Kas tiksliai? — nelabai supratau.
— Tu rimtai, Liubka?
Susiraukusi nežinojau, ką atsakyti. Ką tiksliai turėjo omenyje?
— Apsidairyk, — kiek pyktelėjęs nukirto. — Kodėl mes šiandien čia sėdim dviese? — dar neaišku, link kur suko. Tiesiog užčiaupiau burną ir laukiau, ką pasakys. - Pavyzdžiui Zinaida, kur ji? O gi namie. Aplankęs pastebėjau, kad nelabai turėjo jėgų išeiti pasivaikščiot. Vogčiomis apžiūrėjau, kas dedasi viduje. Pakėliau nuo puodo dangtį — o ten sutrupinti sausainiai su dilgėlėm, - kai tai išgirdau, žagtelėjau. Iš nuostabos sudrėko akys. - Bet čia dar nieko tokio. Po to nukeliavau į Stepano namus. Nesibeldęs įėjau, mudu taip įpratę. Jo tėvai šoko iš lovos patikrinti, ar čia jų sūnus grįžo. Pasirodo — jis pas Geršečiuką groja dukters gimtadienį ir tikisi, kad sušelps bent saują bulvių košės.
— Kas... Kas čia dedasi? — pasislinkau arčiau jo. — Kaip visa tai nutiko? Manau, jog kažkas pasikeitė, bet nesuprantu kaip. Lyg pats velnias mus prakeikė, o Dievas nusisuko.
