Nakties princesė

Ketvirtas skyrius

Ilgai spoksojau į senį, delsdama atlikti savo nemalonią pareigą.

Galiausiai atsitūpiau, kol vyras tuo metu išsitraukė savo penį. Kaipmat suraukiau nosį dėl nemalonaus kvapo. Man suko skrandį vien pagalvojus, kad tuoj šį daiktą teks dėtis į burną. O kur dar iš šio padaro burnos tvyrantis alkoholio tvaikas... Bet nesvarbu. Aš ištversiu. Svarbiausia pinigai. Už juos galėsiu studijuoti ar nusipirkti naujų drabužių, kosmetikos. Galbūt net dalį nusiųsiu tėvams. Bus matyti.

Giliai įkvėpiau ir užmerkusi akis apžiojau vidutinio dydžio varpą. Švelniai įsikibau į grindis ir su liežuviu ją aplaižiau. Mano burnai tyrinėjant daikčiuką, klientas grubiai stvėrė man už plaukų, dėl ko sudrebėjau.

- Įkąsk. Kąsk iš visų jėgų, - paliepė, o aš nesiskubindama toliau bandžiau čiulpti, bet tuomet vyras skaudžiai patempė mano plaukus, taip priversdamas atsimerkti. – Sakiau kąsti, - pakartojo.

Jausdama neapsakomą skausmą įkandau. Kandau iš visų jėgų, dėl ko šis padaras sudejavo. Pamaniusi, kad persistengiau vėl palaižau vyrišką pasididžiavimą. Pradėjau judinti galvą pirmyn ir atgal, bet vyrui tai neįtiko. Stipriau suėmęs mano plaukus jis kažką suburbėjo. Akimirksniu pajutau kaip iš mano kuoduko neliko nieko. Vyras skausmingai ištraukė visus segtukus, dėl ko ištraukiau varpą iš burnos. Mano akyse susikaupė ašaros, kurios nieko nelaukdamos nusirito skruostais. Atrodė, kad šiam individui nebuvo svarbu skaudėjo man ar ne. Jis grubiai išdraikė mano šukuoseną, prie kuriuos sugaišau nemažai laiko. Netikėtai mano kūnu perėjo skausmas, privertęs sudrebėti. Ir tai nebuvo kuoduko gailestis. Tai buvo nepagarbos suvokimas.

- Kąsk, - staiga įgrūdo man penį į burną, dėl ko vos nepaspringau.

Pradėjau žiaukčioti, bet pajutusi neapykantą šiam antžmogiui kandau iš visų jėgų. Taip, kad šis net suriko. Tačiau aš toliau kandžiojau, dantimis braižiau tą kvailą daiktą, kol klientas toliau skaudžiai pešė mano plaukus. Tiesiog drebėjau iš pasitenkinimo, mat norėjau sukelti jam neapsakomą skausmą. Daug didesnį, negu sukėlė man. Jaučiausi pažeminta, bet atsikeršyti norėjau nemažiau. Todėl iš visų jėgų kramčiau, kol varpa buvo ištraukta iš mano burnos. Nustebusi stebeilijausi į apkvaitusias vyro akis.

Tą akimirką jis man trenkė. Vožė iš visų jėgų, tiesiai į dešinįjį skruostą. Mano kūnu perbėgo beprotiškas skausmas, o galva nusviro į kitą pusę. Drebančia ranka susiėmiau už degančio skruosto. Visas kūnas virpėjo, kol akyse kaupėsi ašaros, bet aš kietai sučiaupiau lūpas, nenorėdama parodyti, kad buvau silpna. Neapykantos kupinu žvilgsniu stebeilijausi į apkūnų vyrą, kuris kėlė man tik pasišlykštėjimą. Mintyse prakeikiau šį vakarą.

Kodėl buvau tokia kvaila, ateidama čia? Kodėl Deina sutiko jam duoti mane? Kodėl?!

- Esi tik suknista kekšė. Paskutinė paleistuvė. Negali net padaryt elementaraus darbo. Nesugebi net normaliai pačiulpti, kaip prašau, - piktai sušvokštė tiesiai man į veidą.

- Jei kas čia ir apgailėtinas, tai tik tu. Mušti moterį yra nevyriška, - sušnypščiau, už ką sulaukiau dar vieno smūgio.

Tačiau dabar nebebijojau. Ta neapykanta suteikė man daugiau jėgų. Norėjau jam priešintis. Kas nors turėjo parodyti šiam menkystai, kad negalima taip elgtis su moterimis. Troškau jį patį suspardyti, iškastruoti, kad bijotų į mane net pažiūrėti. Tegul dega suknistame pragare. Tokie šūdžiai turėjo atsidurti kalėjime ar apskritai nenusipelnė vaikščioti žemės paviršiumi. Po galais, nekenčiau šio siaubūno, nors nežinojau net vardo. Bet man tai nebuvo svarbu.

Netikėtai pabaisa vėl griebė man už plaukų ir pakėlė mane nuo grindų. Cyptelėjau iš skausmo, lyg koks skriaudžiamas šunelis. Netrukus buvo nusviesta į sieną, o vyras it koks žvėris prišoko prie manęs. Jo lūpos palinko prie mano kaklo, o rankos įkyriai lindo po suknele. Jaučiausi purvina, o kiekvienas prisilietimas vis labiau mane purvino. Šlykštėjausi tiek savimi, tiek šiuo pabaisa, kuris, regis, ketino mane išprievartauti.