Natali Flair visais įmanomais būdais bando pabėgti nuo savo praeities. Deja, tai įvelia į kraupų naktinį gyvenimą, apie kurį nebuvo nė sapnavusi. Žavūs princai, žvilgančiais šarvais pasirodo tėra tik iliuzija. Šiame pasaulyje negali niekuo pasitikėt...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Niekad nelaikiau savęs pačiu stipriausiu žmogumi, tačiau ištisas mėnuo kalėjime mane pakeitė. Tapau šalta it ledas, mano pasitikėjimą reikėjo užsitarnauti. Buvau lyg pats velnias visiems nusidėjusiems. Niekas nenorėjo turėti reikalų su Natali Flair. O jei ir turėdavo, tekdavo skausmingai nudegti. Nesvarbu, jog ten privalėjau elgtis gražiai, tačiau Sonis manyje pabudino žvėrį bei sunaikino visą gėrį, buvusį viduje. Jeigu būčiau save sutikusi prieš keletą mėnesių, nebūčiau nė patikėjusi. Juk buvau tokia palūžusi, kai patekau ten. Tačiau laikas užgrūdino. Buvau tvirta kaip plienas.
Susirinkusi visą savo menką mantą išėjau į kiemą. Pagaliau po ilgo laiko galėsiu vėl mėgautis laisve, mat Deina ilgai, bet karingai kovojo dėl manęs. Tik, mano didžiausiai laimei, teismas išteisino mane, nes mane įdavęs vaikinas atsiėmė parodymus. Jis pateikė versiją, jog mudu buvome pora, kuri nusprendė pakvailioti. Kadangi, daugiau įrodymų nebuvo, išsisukau. Žinoma, ne už mažą kainą. Deina turėjo nemažai pažinčių, kurių dėka ištraukė mane iš ten. Aišku, visas procesas užtruko ne trumpai, bet bylą laimėjome mes. Bent jau vienas geras dalykas mano sugriautame gyvenime.
Pamačiusi atskubančią Deiną šyptelėjau. Išties nuoširdžiai džiaugiausi, ją matydama. Mudvi akimirksniu apsikabinome. Mergina neatrodė pasikeitusi. Veide tebebuvo ta pati vaikiška šypsena, o ruduose plaukuose spindėjo keletas mėlynos spalvos sruogų. Buvau jai neapsakomai dėkinga, už viską, ką dėl manęs padarė. Jei ne ji, dar tebebūčiau tame pragare. Jau geriau šveisčiau tualetus, negu toliau kirmyčiau ten. Nuolatinės muštynės, moterų nepatenkinti žvilgsniai, rietenos, bandymai lytiškai santykiauti mane siaubingai sugadino.
Jei būčiau ten daugiau buvusi, visiškai nebebūčiau savimi, kadangi tos individės pamišusios. Visos iki vienos. Tačiau manęs tai nestebino. Jų gyvenimai taip pat buvo sugadinti, o patirti siaubai galutinai išvedė iš proto. Laimei, praėjus savaitei išmokau pati apsiginti, jei kas lysdavo prie manęs. Tik parodžius, kad moku tvarkytis su tokiomis, manęs pradėta bijoti. Jeigu nesiginsi, tave suės gyvą. Iš tavęs liks tik kaulai su oda. Būtent dėl šios priežasties niekam nelinkėčiau ten atsidurti.
Tačiau visa tai praeitis. Metas grįžti į dabartį ir vykdyti savo ilgai kurptą planą.
- Džiugu, kad pagaliau išėjai. Pasiilgau tavęs, - po neilgos pertraukos šyptelėjo rudaplaukė. - Žinau, kad Gabrielis, Stefani ir Peidž taip pat tavęs ilgisi.
- Žinau, - abejingai truktelėjau pečiais. - Bet tai tik dėl jų. Manau Gabrielis toliau mokosi Didžiojoje Britanijoje, Stefani koncertuoja Australijoje, o Peidž Paryžiuje. Bent jau taip rašė laiške prieš dvi savaites.
- Smagu, kad nors jie laimingi. - atsiduso. - Bet aš taip pat ketinu pakeliauti. - aukštai iškėliau antakius. - Sutikau žavų Japoną, kuris ketina mane pasiimti į Japoniją.
- Sveikinu, - vyptelėjau, permesdama ilgus plaukus į kitą pusę. - Tai paliksi mane vieną? – su nusivylimo gaidele tarstelėjau, mat man tik ji ir teliko.
- Deja, teks. Tačiau tu nebūsi viena. Galėsi vadovauti visam "Plaštakės" klubui. Būsi ten viršiausia, kaip ir svajojai.
Išpūčiau akis. Nejaugi ji rimtai? Man paliks klubą, kuris sugriovė mano gyvenimą? Iš tikrųjų būtų kvaila vėl veltis į tą liūną. Sonis galėjo mane ne sunkiai susekti, o be to policija dažnai ten lankydavosi. Nesinorėjo vėl pakliūti už grotų. Nejučiomis papurčiau galvą. Aš vis dar nemokėjau normaliai šaudyti, o to man prireiks, nes savo keršto dar nepamiršau. Panašu, jog tai tiesiog įaugo man į kraują. Naktimis prieš užmiegant nuolat regėdavau jų kančias, naktimis tai sapnuodavau. Mano mintyse viskas atrodė tobula. Nieku gyvu neleisiu tiems išgamoms taip lengvai išsisukti. Pailsėjo keturias savaites ir gana. Štai dabar ateis tikras pragaras. Suknežinsiu jų gyvenimus, taip kaip jie pasielgė su manuoju. Taip pat keršysiu už Metą su Gabrieliu.
Visa tai pažadėjau sau, o pažadų laikausi.
Tad iš dalies klubas net padės įvykdyti priesaikas.
- Gerai, sutinku. – tarstelėjau. - Galbūt kvaila mintis vėl veltis, bet turiu nesutvarkytų reikalų. - vėl truktelėjau pečiais, o mergina džiaugsmingai suplojo delnais.
- Jei atvirai, man jau pabodo viskam vadovauti. Tu būsi daug geresnė tame reikale. Esi daug šaltesnė, negu aš, tad susitvarkysi. Tikiu tavim.
Vyptelėjau, įsivaizduodama kaip nutaikau ginklą tiesiai į Sonio smilkinius. Neilgai trukus nuspaudžiu gaiduką, o jis krenta negyvas. Kraujo dėmė atsiranda kaktoje, kol pačiame veide pilna kraupių sužeidimų. Man visiškai nerūpėjo, kokį pragarą jis iškentė. Sugriausiu jo prakeiktą gyvenimą ir palaušiu patį vyrą. Galbūt jis manė, kad aš tebebuvau silpna mergiotė, bet taip nebuvo. Toli gražu ne. Pasikeičiau neatpažįstamai.
Nors kadaise save laikiau princese, bet kažkas įtraukė į kraupų nakties pasaulį, kuriame princais pasitikėti nevalia.
- Ruoškis Soni, nes tavo gyvenimas tuoj virs tikrų tikriausiu pragaru, - pati sau sušnabždėjau, įsėsdama į mėlyną Deinos automobilį ir mudvi nuriedėjome judria Manheteno gatve.
