Nakties princesė

Dvidešimt antras skyrius

Stovėjau šviesiame kambaryje ir nesuvokiau kas dedasi. Mano galvoje buvo pilna pačių įvairiausių minčių, privertusių visiškai susimaišyti. Niekaip negalėjau patikėti tuo reginiu, kurį mačiau. Milana buvo užvirtusi ant Sonio, o vyro rankos buvo apglėbusios liauną moters kūną. Neilgai trukus suvokiau, jog ji jodinėjo ant jo vyriško pasididžiavimo, nuo ko mane net supykino. Nevalingai nusisukau į šoną, prisidengdama burną, kad nepradėčiau vemti. Akimirką net atrodė, jog išvemsiu savo menkus pusryčius, bet vargais negalais sugebėjau nuryti susikaupusį šleikštulį. Dėl šio mano poelgio porelė sukikeno, kas dar labiau pasirodė it nesveikas žaidimas.

- Nesikuklink. Juk esi dariusi tą patį, - sukikeno Sonis. - Ateik, pažaisim, kaip senais laikais.

Nejučiomis atsisukau ir išvydau kaip nuogas vyras prisiartino prie manęs. Jis savo lediniais pirštais palietė mano smakrą ir privertė pažvelgti į akis, kuriose taip skęsdavau. Dėl šios minties man suspaudė širdį. Skausmas paplito visame kūne, paliesdamas kiekvieną ląstelę. Atrodė jis su kiekviena akimirka vis labiau naikino visą paskutinį gėrį ir laimę likusius manyje. Sumirksėjau, nurydama besikaupiančias ašaras. Jos vis grasino išsiveržti, ypač pažvelgus į šaltas it ledas akis. Jose dar taip neseniai mačiau švelnumą bei meilę.... Atrodė, kad jis padarys dėl manęs viską. Paliks Milaną, o mudu gyvensime ilgai ir laimingai. Susilauksime vaikučių, susituoksime, turėsime tiesiog tobulą gyvenimą.

Visi tie žodžiai, kuriuos ji sakė tebuvo tik saldus melas, kuriais naiviai tikėjau.

Eilinį kartą susimoviau, nematydama pabaisos, gyvenančios viduje.

- Juk sakei, kad myli mane, o ne ją, - sukaupusi visą drąsą pareiškiau.

- Aš niekad tavęs nemylėjau. Visą laiką tik šlykštėjausi tavimi, -sušnypštė pro sukąstus dantis.

Nors nejaučiau jokios meilės, tačiau viduje kažkas kirbtelėjo. Kažkoks nepaaiškinamas jausmas, panašus į sudaužytos širdies. Tačiau aš aukštai iškėliau galvą, stengdamasi nuvyti paikas mintis šalin. Daugiau niekam neleisiu sudaužyti mano širdies. Gabrielis buvo pirmas ir paskutinis tai padaręs.

- Deja, mieloji, viskas tebuvo tik žaidimas. - nusijuokė Milana, atsistodama priešais mane visu savo gražumu, dėl ko buvo tik šiurpiau. – Viskas, ką jis sakė, tebuvo melas. Mums tiesiog buvo nuobodu, tad sugalvojome surasti kokią kekšę, su kuria galėtume pažaisti.

- Jūs nesveiki, - sušnypščiau, dėl ko sulaukiau skaudaus antausio.

Po akimirkos sulaukiau smūgio pilvą ir aš suklupau ant grindų. Milana man trenkė į veidą, o Sonis į skaudesnę vietą. Susiėmiau už jos, jausdama neapsakomą agoniją, tačiau po akimirkos buvau grubiai pakelta nuo grindų. Sonis be jokio gailesčio sviedė mane į sieną, dėl ko greit suklupau ant grindų. Mano kūnu bėgiojo neapsakomas skausmas, sukėlęs virpuliukus visur. Sukandau dantis ir įsmeigiau savo degantį neapykanta žvilgsnį į tuos du.

Sonis su Milana mane stebėjo, netardami nė žodžio, kas dar labiau gąsdino. Visa širdimi gailėjausi čia atėjusi, bet jau buvo per vėlu trauktis. Tačiau nebuvo dėl ko stebėtis. Eilinį kartą pakliuvau į bėdą, tik šįkart maniškis princas, juodais šarvais buvo prieš mane ir manęs neišgelbės. O kitas princas nė nesusigaudys kur aš ar kas su manimi vyko. Tobula.

Dėl šių minčių vos sulaikiau drebulį, kratantį kiekvieną mano lopinėlį.

Niekaip negalėjau suvokti, kaip buvau tokia kvaila, pasitikėdama tuo išgama.

- Čia tu nesveika, žudike, - sušnypštė Milana, įspirdama man į pilvą, dėl ko susiriečiau į kamuoliuką.

Skausmas karaliavo visur, draskydamas mane į šimtus dalelyčių, bet gintis negalėjau. Vargiai galėjau pajudėti, ką jau kalbėti apie gynybą. Nors kišenėje vis dar turėjau ginklą, kurį numaniau, jog teks panaudoti. Nesvarbu, norėjau to ar ne. Išeisiu gyva tik jį panaudojusi. Kad ir tektų nudėti juos abu, man nesvarbu. Dabar svarbiausia buvo nežūti bei apsaugoti artimuosius.