Nakties princesė

Tryliktas skyrius

Spoksojau į savo atvaizdą veidrodyje. Neklusnūs, juodi plaukai buvo surišti į tvirtą kasą. Rudose, didelėse akyse atsispindėjo nerimas. Rausvos lūpos buvo kietai sučiauptos. Vilkėjau tamsiai mėlynus marškinukus su baltais taškeliais ir juodą sijoną. Nors ir buvau apsirengusi gan oficialiai, tačiau pasiruošusi nebuvau. Šiandien buvo pirmoji mano darbo diena, kuriai ruoštis neturėjau jokio noro. Vakar vakaras buvo košmariškas, naktis taip pat. Sapnavau tuos pačius smaugimo vaizdus, dėl kurių net realybėje akys buvo pilnos ašarų. Tik, deja, dėl visko kalta buvau tik aš pati... Po galais, taip niekad ir nepasimokau...

Bet prisiekiau, tai buvo paskutinis kartas.

Dabar jau tikrai.

Atsidususi iš nusivylimo čiupau rankinę bei juodą švarkelį. Laukė ilga diena, o vakare Sonio labdaros vakaras, kurį vykti taip pat nenorėjau. Tiksliau neturėjau nė žalio supratimo kaip man žvelgti į vyro akis, po to ką padariau. Mes draugavom vos dieną, o aš jau tą patį vakarą pasielgiau neatleistinai, dėl ko iš dalies buvo kaltas Gabrielis.

Ak, Gabrieli, kodėl čia atvykai ir eilinį kartą griauni man gyvenimą?

Po dar vieno atodūsio galiausiai atsidūriau virtuvėje. Joje jau buvo susirinkusi visa šeima. Stefani vilkėjo rožinės spalvos chalatėlį, o Peidž su Gabrieliu panašu, jog ką tik buvo grįžę po rytinės treniruotės. Tai sprendžiau iš sportinių aprangų, kurias vilkėjo pusbroliai. Nesusilaikiusi šyptelėjau dėl tokio vaizdo, mat trijulė godžiai gėrė skaniai kvepiančią kavą, dėl kuriuos ir mano burnoje ėmė kauptis seilės. Tačiau laiko papusryčiauti nebuvo, todėl gardžiai atrodančius pusryčius teks praleisti.

- Labas rytas. Oho kokia apranga. Tu tokia oficiali, - pareiškė Stefani, gurkštelėdama kavos, kol kiti smalsiai į mane sužiuro.

Netikėtai pažvelgiau į Gabrielį bei prisiminiau vieną mūsų sekso žaidimą, kuomet apsirengėme oficialiai, vaidindami sekretorę ir viršininką. Tuomet karštai pasimylėjome ant stalo. Dėl prisiminimų stengiausi neraudonuoti, kadangi tam tikrai ne laikas. Nesvarbu, jog tai buvo bene geriausi prisiminimai su vaikinu, bet tai praeitis, o praeitimi gyventi nevalia. Dėl tokios minties šyptelėjau, kol rudaplaukis padarė tą patį, tuo pačiu mane įdėmiai nužvelgdamas. Įdomu, kokios mintys sukosi jo galvoje? Galbūt jis norėjo padaryti mane čia ir dabar? Ar tiesiog vertino mano neblogą aprangos stilių, kokį visuomet turėjau? Deja, iš tų žalių akių nieko pasakyti negalėjau.

- Sveiki. Na, šiandien pradedu dirbti, tad leidykloje tokia apranga tiesiog būtina, - atsakiau į išreikštą repliką.

- Dirbi leidykloje? – pasidomėjo Gabrielis. – Visuomet mėgai rašyti, tad gal išleis kokį tavo darbą, - mirktelėjo, priversdamas mano širdį spurdėti labiau.

- Gerai būtų, - abejingai truktelėjau pečiais. – Buvo smagu paplepėti, bet man jau metas. Be to šiandien einam į vakarėlį, kurį rengia Sonis. Neigiamo atsakymo nepriimu, tad ruoškit sukneles, damos, - su šypsena pasakiau, matydama kaip nustebęs Gabrielis gurkštelėjo kavos. - Tu taip pat gali ateiti, bet tau nepatinka tokie susibūrimai.... – apgailestaujančiu balsu ištariau.

Galėtum ir neiti, nes neįsivaizduoju kaip bus nepatogu matyti mane su Soniu...

- Mielai ateičiau, - viptelėjo. – Bet kas tas Sonis?

- Jos naujas berniukas žaisliukas, - nekaltai sukikeno Peidž. – Be galo įtakingas ir žinomas žmogus ir...

- Gerai, man jau metas. Iki! – burbtelėjau, vos pajutusi deginantį Gabrielio žvilgsnį.

Atrodė, kad man tuoj pakirs kojas, nes vaikino žvilgsnis degino it ugnis. Jame atsispindėjo begalinė nuostaba, galbūt net skausmas, nors dėl to nebuvau tikra. Juk jam net nerūpėjau, tad nemaniau, jog jautėsi įskaudintas. Nors tikrai neturėtų toks būti. Čia tik aš buvau eilinė kvailelė, negalinti galutinai pamiršti pirmosios savo meilės. Dėl tokios minties piktai papurčiau galvą. Gana. Viskas buvo seniai ir jau yra pamiršta. Turėjau Sonį, tad dėl nieko neturėčiau sukti galvos.