Nakties princesė

Penkioliktas skyrius

Jaučiau kaip mano kūnas drebėjo iš baimės. Kojos lyg būtų netekusios visos savo gyvasties linko it pagaliukai. Delnai drėko, o gerklėje susidarė gumulas, kurio nebuvo įmanoma nuryti. Akyse vėl kaupėsi ašaros, jog sunkiai gebėjau ką nors įžiūrėti, nors tą šlykštų Rudžio snukį mačiau kaip ir tą vakarą, kuomet jis mane užpuolė. Visa tai priminė ir iš visų jėgų gniaužiama ranka. Puikiai prisiminiau smūgius tiesiai į veidą. Tuomet jaučiausi lyg sumuštas šunelis, o kad visa tai kartotųsi norėjau mažiausiai. Tačiau šis vakaras nesiskyrė nuo praeito. Tik dabar jaučiau daug didesnį psichologinį spaudimą, negu tada. Net negalėjau pasakyti būtent kada tai nutiko, rodos, nei kiek nesigaudžiau laike, bet dabar ne tai buvo svarbiausia.

- Vėl susitikome, kale. – pareiškė, prisitraukdamas mane prie savęs. – Šįkart viskas bus kiek kitaip. Praeitą sykį neprisiminiau tavęs, bet dabar mano atmintis šviežia kaip prinokęs obuolys, ką tik nuskintas nuo medžio, - netikėtai jis griebė mano plaukus, dėl ko suaimanavau. – Manei, kad išsisuksi? Deja, brangute. Manęs niekas nedaužys. Girdi, NIEKAS. – sušnypštė man tiesiai prie ausies. Mano kūnu perbėgo milijonai nemalonių šiurpuliukų.

- Ko nori? – sukaupusi visą drąsą paklausiau, bet balsas drebėjo.

- Ko noriu? Ko noriu? – pro sukąstus dantis iškošė Rudis. – Noriu, kad kankintumeis. Taip, kaip kentėjau aš, kai neprisiminiau savo šeimos, kuri vėliau manęs išsižadėjo, mat gavau kaltinimus, kad užpuoliau NEKALTĄ, - šį žodį ypač pabrėžė. – Merginą. Mano laimei mieloji Milana man atvėrė akis, - išgirdusi tą vardą dar labiau susigūžiau. – Didžiausiai laimei yra įrašas. Mūsų sekso įrašas.

Koks dar įrašas? Ne, ne jis negalėjo visko filmuoti! Dėl tos naujienos iš akių pagaliau išriedėjo skausmo pilnos ašaros, o kūnas vos laikėsi nenugriuvęs ant grindinio Niujorko prestižinio rajono vidury.

- Bet... Jame matosi, ką tu man... Darei... – sukūkčiojau, leisdama ašaroms ristis skruostais.

- Tą vietą galima pašalinti. Negalvok, kad išlipsi sausa. Įkliūsi su visu tinklu už prostituciją. Įrodymai neginčytini. Vaizdo įrašas liudija, kaip tu paėmei pinigus už seksą, o vėliau užpuoli mane.

Visiškai išvargusi užmerkiau akis. Vos laikiausi negriuvusi žemyn. Jei ne Rudis tikrai nugriūčiau. O siaube... Jei tas įrašas bus paviešintas, mano gyvenimui galas. Apie tai sužinos visi, o aš sėsiu. Tiksliau ne tik aš, bet ir Deina... Ak, Deina. Vargšė mergina, turinti kentėti už mano nuodėmes. Visas verslas bus sugriautas, ilgi darbo metai išnyks it dūmas. Ir dėl ko? Dėl sušiktos Natali Flair, nesugebančios normaliai tvarkyti reikalų ar apskritai į juos nesivelti. Panašu, kad šįkart įklimpau taip giliai, kad net Sonis nesugebės to sutvarkyti.

Po galais, kodėl man? Ką tokio padariau, kad to nusipelniau? Tikrai nebuvau toks žmogus, kuriam reikėjo to. Pasaulyje pilna daug blogesnių žmonių. Jie nusipelno tokių dalykų, gal net baisesnių, bet tik ne aš... Žinoma, savęs niekad negyniau, tačiau...

- Klausykis ką sakau, kekše! – sulaukusi antausio kritau ant žemės.

Drebančia ranka susiėmiau degantį skruostą. Tikriausiai turėjau verkti, bet ašarų nebebuvo. Regis, praverkiau visus sidabrinius kristalėlius. Tokia mintis dar labiau gniuždė, tik savo jausmų neliejau, kadangi pagal visus žmones jų neturėjau. Buvau lyg skudurinė lėlė, kurią galėjo dulkinti visi panorėję. Būtų gerai išties tokia būti. Nieko nejausti ir atsiduoti gyvenimo žiaurumui. Tuomet būtų daug lengviau. Netektų išgyventi tokio pragaro, viskas būtų puiku. Arba geriausia būtų mirti. Tokiu atveju nieko daugiau nebematyčiau, nejausčiau. Tiesiog aklina tamsa. Nieko daugiau. Mirtis būtų pats puikiausias išėjimas. Ypač dabar.