Nakties princesė

Aštuonioliktas skyrius

Sėdėjau ant galinės prabangaus Sonio automobilio sėdynės. Buvau įsitempusi it styga bei stengiausi laikytis atokiau nuo vyro, sėdėjusio šalia. Bailiai dairiausi pro langą, spoksodama į lekiančius pastatus. Mano kūną valdė nenusakomas nerimas, kadangi kuo toliau tuo labiau suvokiau, kad mes buvome pavojingame rajone. Tai įrodė apgriuvę pastatai bei daug šiukšlių. Dėl tos minties sugniaužiau kumščius taip, kad ilgi nagai sulindo į odą. Vos ne vos susilaikiau neaiktelėjusi. Parodyti savo baimę buvo neapsakomai kvaila, tad stengiausi atrodyti šalta ir tvirta, kol Sonis man parodys Metą gyvą ir sveiką. O po to vėl tapsiu eiliniu žaisliuku. Šaunu, tiesa?

Tačiau keisčiausia tai, jog vyras vietoj atsakymo į mano klausimus įsisodino mane į automobilį ir pradėjo vežtis bala žino kur. Viena mano dalis ėjo iš proto, manydama, jog Sonis mane nuskriaus, bet kita norėjo juo pasitikėti. Juk jis nuolat manimi rūpindavosi, gelbėdavo iš bėdų. Nemaniau, kad norėjo man kažką padaryti. Jeigu žmogus tau išties rūpi, tu niekad jo nesužeisi, o kaip tik stengsiesi apginti nuo visų negandų.

Nors galbūt tokios sąvokos Milerio pasaulyje neegzistavo.

- Ar tikrai nori žinoti kur jis? – paklausė Sonis automobiliui sustojus.

- Taip. – stengiausi kalbėti tvirtai ir tą akimirką atidariau automobilio duris.

Nieko nelaukusi išlipau iš jo, atsidurdama tamsiame skersgatvyje. Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai, nors buvau su juodu švarkeliu. Vis tiek jaučiausi klaikiai, nes šioje vietoje tvyrojo apgailėtinas mirties kvapas, privertęs kraują stingti venose. Atsidusau iš nusivylimo bei nusekiau paskui „savo vaikiną" į apleistą oranžinės spalvos pastatą. Kadaise čia buvo eilinis gyvenamasis pastatas, tačiau dabar iš jo teliko tik landynė. Ji tik patvirtino, kad Sonis man melavo. Metas buvo kažkur čia, galbūt jau nebegyvas...

Ne, negalėjo taip būti. Jis turėjo būti gyvas. Privalėjo... Padarysiu viską, kad tik paleistų jį gyvą ir sveiką.

Niekas nenusipelnė tokios mirties. Taip, vaikinas buvo šunsnukis, bet nepadarė nieko blogo. Kalbėti gebėjo kiekvienas, o daryti ne visi. Metas niekad nieko nedarydavo. Suprantu, jog Sonis norėjo jį pamokyti, bet nederėjo žudyti. Visa tai tik parodė vyro silpnumą. Silpnavaliai sugebėdavo tik naudotis turtais, kad pasiektų savo. Galbūt jo noras ir būtų įvykdytas, bet teisingumo tokiomis priemonėmis nepasieksi.

Mes greit atsidūrėme milžiniškoje salėje, kurią gaubė tamsa. Ji buvo beveik tuščia, išskyrus keletą sudužusių daiktų. Gale buvo didelis, išdaužtas langas, pro kurį matėsi Bruklino panorama, manęs niekad labiausiai nežavėjusi. Visada mylėjau Manheteną, jis mano širdyje užėmė didelę vietą, kol kiti Niujorko rajonai nublukdavo prieš jį.

- Atveskit vaikiną. – paliepė Sonis savo vyrams, pažadindamas mane iš apmąstymų. – Jei nori gali apsigalvoti.

- Ne, privalai jį atvesti ir paleisti. – griežtai ištariau, vos tvardydama savo pyktį. – Pažadėjai nieko nedaryti. – priekaištaudama pareiškiau, o vyras nusijuokė. – Tau gyvybė tėra tik žaidimas?! – surikau, stebėdama linksmą veidą. – Jis tau nieko nepadarė, tai tebuvo mano reikalas, neturėjai teisės kištis.

- Turiu. Aš tavo vaikinas, tad esi tik mano. – prikišo savo veidą prie manojo. – MANO. Niekas neturi teisės tavęs liesti. Ypač tokie nusmurgėliai, kaip jis. – savo lūpomis grubiai palietė manąsias, dėl ko mane nupurtė šleikštulys. – Deja, bet jo laukia toks pats likimas kaip ir kitų, kuriuos aptarnavai.

Ką? Ką jis turėjo omeny? Nejaugi sugavo visus mano klientus? Bet kaip?! Nejaugi Deina jam papasakojo? O jeigu jis žinojo apie Gabrielį? Pastarasis čia visai niekuo dėtas, niekad sau neatleisčiau, jeigu jam kas nors nutiktų. Nors jis mane įskaudino, bet man vis dar rūpėjo. Visada rūpės.