The Pain Is Back| M. C |✔︎|

24

×Ella Stuart ×

Jis mane paleido prie mano namų. Net neatsisveikinau, tik užtrenkiau duris ir nuėjau. Namuose degė šviesos. Edwardas namie. Grįžus, užtrenkiu duris ir iškart užlipu į viršų. Nenorėjau kažką sutikti. Spėju, kad kažką pamačius apsiverkčiau.

Iškart krentu į lovą ir bandau nusiraminti. Bandau neverkti dėl berno, juk tokia buvo mano mada.
-Ella viskas gerai? - įėjęs Edwardas paklausia
-Viskas gerai - atsakau, jis išeina ir aš vėl nustatau savo blogą nuotaiką.

Mano kūnas pradeda suktis ir tiesti ranką prie skambančio telefono. Tai žadintuvas, kuris skamba puse penkių ryto. Išjungus, padedu atgal ir bandau užmigti. Bet visiškai nesimiega. Neišeina ir nepajėgiu.

Mitchel Cave myli mane, tiksliau mylėjo. Aš nežinau. Aš galėčiau imti ir būti su juo, galėčiau jį vadinti savo. Bet to nedarau. Manau esu nepasirengusi ir visiškai nenutuokiu savo jausmų jam. Visiškai nežinau kaip elgtis, ką sakyti prieš jį. Dar visai nesenai tikėjau, kad myliu Christian, bet nežinau ar tai galiu pavadinti tiesa.

Pabudus ryte, pažiūrėjau į šalia esantį langą. Skaidriai spinduliuojantys saulės spinduliai, mane kiek pralinksmina. Vis vien kažkas mane pažadina.

Išlipusi, per kompiuterį įsijungiu dainų. Kelios lengvai klausomos ir kelios, kurias dainuoju nesustodama.

Pripažinsiu, kad vis nesustoju galvoti apie Mitchel žodžius. Kad nejudu į priekį ir visiškai lieku vietoje. Tai tiesa, visiškai nesistengiu kažkur judėti, dėl savęs ar dėl tėvų, abiejų.
Apsirengusi juodus treningus, ir baltą bliuską, susirišau plaukus ir tai padarius, pasikloju lovą. Išeinu iš kambario ir užsidėjus batus, uždarau lauko duris. Kiekvieną dieną stengiuosi dalį praleisti lauke. Manau, tai sveika. Ypač dabar

×Amaros pozicija ×

-Mitchel! - surėkiu, per telefoną - Reikia kalbėtis, o ne amžinai rūkyti! - sušaukiu, kai jis išjungia vaizdą ir pradeda traukti dūmus į savo plaučius - Dėl dievo meilės, ji sutrikusi. Ellai sunku ir turėtum ją palaikyti, o ne keikti sapnuose. - paaiškinu. Jis įjungia kamera ir aš pagaliau matau dūmus einančius iš jo burnos. Staiga užsimanau pati.
-Aš nežinau ar po visko, viskas bus taip pat
-Mitchel! Ar tu vaidinai "bukas ir bukesnis" filme? Nes atrodo taip. Ella pasikeitė. Tai nebėra tą liūtė, kuri amžinai rengė ir ėjo į vakarėlius. Tas laikotarpis baigėsi

Matau kaip jis jaudinasi. Jis ją myli. Tai man pačiai kažkiek nesuvokiama. Norėčiau imti ir paploti Ellai, už tai, kad suviliojo jį- ta mokyklos pažiba. Visą laiką bandžiau paaiškinti Mitchel, kad ji pasikeitė, kad niekad nebus kaip anksčiau. O padėjus ragelį, iškart paskambinau Ellai.

-Klausau
-Ellaa-aa!
-Klausau- ji rimtai atsako
-Gal nori susitikti?
-Dabar vaikštau po parką, nebent ateisi. Bet viena
-Taip, taip aš viena, - atsakius, iškart išeinu iš namų. Kadangi parkas nėra toli, ateinu čia per dešimt minučių.

Akimis bandau ieškoti jos, bet lyg nieko nematau. Daug senelių ir vien žaluma, aš rimtai tuoj čia išprotėsiu. Tyla mane griaužia. Staiga tarp visų senelių, pamatau einančią Ella. Net nusišypsau pamačius ją, bent kažkiek prašvesiejo baltą spalvą tarp žalios ir senelius. Staigiai sušunku, o ji atsisukus tik parodo, nutilti. Kažkiek susigęstų.
-Čia parkas, elkis civilizuotai - rimtai pasako ji
-A, tiesa
-Kas gero? - paklausia. Pradedu lėtai eiti su tavim
-Ella, gal galim eiti kažkur kitur. Turiu omenyje, kad ta prakeikta tyla mane suės tuoj
-Bet tai ramybė, pabūnam kažkiek ir galėsim eiti

Ji mane pribaigs.