The Pain Is Back| M. C |✔︎|

26

×Ella Stuart ×

Pramerkiu akis, pajausdama kažkokį keistą kvapą. Visai netrukus, pramerkiu akis ir šalia savęs pamatau gulintį Mitchel. Jo kasytės užkritusios ant jo veido.
-Nespoksok - jam tarus, nusijuokiau. Jis atsimerkė ir padėjo savo delną ant mano veido. - Tu labai graži

-Aš žinau - atsakau.
-Ella, tu ta pati, senoji plėšikė  - jis prisiartina ir prideda savo lūpas ant manųjų. Netrukus abudu sustojam ir išgirstam garsus apačioje.
-Šūdas, tėvai grįžo - jis atsitraukia nuo manęs ir nueina. Užsideda kelnes, ir bliuska. Guliu toliau žiūrėdama, kaip jo kūnas juda iš išgąsčio. Žinoma, jis net ne sutvarkė nieko, o neaišku ar kažkas dar išvis liko čia ar visi išėjo. Juk būna kiekviename vakarėlyje, kažkokių dalyvių, kurie galėtų pridėti du plius du ir gauti penkis.

Jis išėjęs, leido man atsikelti ir normaliai apsirengti. Nors ir neturiu, ko slėpti vis vien nenorėčiau, juk dabar jis nužiūrinėtų mano kūną.
Užsidedu jo rastą baltą maikę. Raudoni plaukai, susivėlę. Aš bandau kažkiek juos pataisyti, bet veltui. Užsidedu šortukus.

Po kažkiek laiko, bandau klausytis apačioje girdimus šauksmus. Vyro ir moters balsas susimaišo su Mitchel. Tikriausiai, jo tėvai baisiai pyksta radę tokią betvarkę. Be klausydama, išgirstu artėjančius žingsnius, todėl atsitraukiu nuo durų ir vaidindama sėdžiu ant lovos, kol Mitchel įeina.

-Jie supyko, - pasako jis, uždėdamas rankas už savo galvos
-Aš irgi pykčiau radus, tokią betvarkę, - nusijuokiu, o jis visiškai rimtai žiūri į mane. - Juokauju, - atsistojus, prieinu prie jo.

-Gali atstoti nuo manęs?- paklausia. Jo akys žiūri tiesiai į mane. Kažkiek nustembu, bet ir sutrinku. Nejaugi jis rimtai, ims ir prašys manęs dingti, po visko
-Juokauji, ane - atsakau ne tikėdama
-Ne, Ella aš tik noriu - jis apsisuka lėtai ir vis už galvos deda rankas
-Žinai Mitchel, apsišik - pasiėmusi telefoną, atidarau duris ir sekama jo, nueinu iki durų. Abudu tėvai keistai į mane žiūri, bet iškart išeinu ir Mitchel irgi. Nieko jam nesakau, tik pati atsidarau vartelius ir nueinu, toliau.

Gal tai ir buvo principai, neįsižeidžiau, bet norėjau už tuos žodžius tiesiog palikti jį.
Miego trūko, bet stengiuosi apie tai negalvoti. Užsukus už posūkio, pasišokinėdama nueinu iki namų. Atidarau vartelius ir ramiai pro juos įeinu.  Nebuvo labai anksti, apie pusę vienuolikos.

Atrakinau duris, patraukdama duris į save, o tada į priekį. Tai slaptas įėjimas, kai nepasiimu raktų.

-Aš namie, - sušunku ir nusiimu batus
-Ella ateik čia, - nustembu, bet atėjus atsisėdu šalia brolio ant sofos. - Gavau tau darbą. Žinoma, ten pat. Manau esi pakankamai atsakinga ir turi judėti toliau, todėl į darbą eisi ir į mokyklą taip pat. Nors ir liko nedaug, - Visą laiką jo nebuvo, o dabar ėmė ir atsirado. Pradėjo aiškinti, kaip man gyventi. Tik palinksiu ir nueinu, su mintim, kad viskas nebus kaip ankščiau.

Imu galvoti apie tai, ar viskas iš tiesų bus kaip anksčiau? Ar aš liksiu ta šaltąją Ella ar būsiu draugiškesnė ir vienišė? Šitie klausimai, nors ir tik dabar iškilo, žinau, kad greitai nuo mano minčių jie nenueis.
Atsiverčiu rytojaus namų darbus. Daug nedarius, bet kai bus laiko - padarysiu.

Šiek tiek nuobodoka dalis, bet labai ačiū už 500+ peržiūrų. Tai ypač didelis pasiekimas, dar kai istorija tik įpusėjo :)