The Pain Is Back| M. C |✔︎|

13

×Ella Stuart ×

Sėdėjau ir klausiausi mamos ir ponios Tomlinson pokalbio. Iš visos įtampos galėjau suprasti, kad abidvi kalba apie tą patį - mano drausmę ir lankomumą. Tai užknisa. Visai netrukus, mano rankoje suvibruoja telefonas. Pažiūriu. Nepažįstamas numeris, mintyse nusikeikiau, nes net Mitchel nepalieka manęs ramybėje. Pažiūrėjus žinutę, pervadinu jį į mokyklos pažibos vardą.
mokyklos pažiba: Pamiršau tavęs paprašyti paslaugos
Aš: nežinau ar man būtina tai sakyti, kai sėdžiu už durų ir girdžiu mamą kalbančią su Tomlinson.
Mokyklos pažiba : Man reikia, kad prieš mano tėvus būtum mano mergina
Staiga netyčia telefonas iškrenta iš rankų ir aš pradedu garsiai juoktis paskaičius jo prašymą. Jis juokauja, tikrai.
Paimu telefoną į rankas ir randu dar vieną jo paliktą žinutę
Mokyklos pažiba : Gerai, juokauju. Hehe. Norėjau, tiesiog paklausti ar norėtum šiandien ateiti pas mane.
Šį kartą nesijuokiu. Dabar tikriausiai, jau ne juokauja. Palieku jį.
Man begalvojant mama išeina iš ponios Tomlinson kabineto ir pradeda eiti link išėjimo su rimtu veidu. Pradėjau ją sekti iš paskos.
-Mam, kas yra? - paklausiau, priėjus prie automobilio
-Kas yra?! Ponia Tomlinson papasakojo apie tavo elgesį per pamokas, papasakojo kaip šneki apie ją ir kaip kalbi su ją - pradedu garsiai vėl juoktis, kai visi mokiniai girdi mano mama.
-Mama! Aš pas ją nesilankau pamokose! Ji manęs net nepažįsta. Nežino nieko apie mane ir drįsta kalbėti to ko nebuvo!- rėkiau. Žinojau, kad visa mokykla filmavo mane. Filmavo mane ir mano rėkimą. Tikriausiai pavirtau mokyklos pažiba.

Mano mamos akyse pradėjo rodytis ašaros, ji norėjo verkti. Ji tikriausiai bjaurėjosi savo dukra. Mama apsisuko ir nuėjo prie savo automobilio, įsėdo ir nuvažiavo. Žinoma, buvo likus viena pamoka į kurią žadėjau neiti. Apsisukau ir norėjau praeiti pro mokinius, bet staiga išgirdau automobilio pypsėjimo signalą. Atsisukus pamačiau automobyje sėdintį Mitchel. Nieko nelaukus, įsėdau ir nuvažiavom.

-Aš ateisiu pas tave šiandien - pasakau jam. Šią akimirką jaučiuosi siaubingai. Viską sušikau. - Aš nežinau kas ką tik įvyko.
-Ką tik tapai antrąją mokyklos pažiba - nusijuokia jis. Tai visiškai nekėlė man juoko. Nejaugi vienas toks įvykis, priverčia visus manyti, kad aš esu kažkokia kitokia? Jei bent kažkas mane pavadins mokyklos pažiba, gaus į savo snukį.

Visai netrukus, Mitchel paleidžia mane prie posūkio. Nenoriu iki namų, nes vis dėlto nenoriu, kad mama pamatytų.
-Ačiū, kada atvažiuosi? - paklausiu jo.
-Apie septintą - atsako jis ir aš atsisveikinus uždarau dureles. Su kuprinę ant pečių ir liūdna nuotaika, ėjau iki namų. Atidarius vartelius, įeinu į namų teritoriją. Pamatau krūmus kerpantį brolį. Jis negirdi manęs, todėl nuėjau iki durų ir jas patraukiau į save. Įėjus, uždarau duris ir nusiimu batus. Su kuprinę užlipu laiptais ir nueinu į kambarį. Iškart uždarau duris ir nukrentu ant lovos. Visai netrukus ir visai netikėtai, telefonas pradeda vibruoti ir aš atsiliepiu, nežiūrint kam.
-Visas internetas pilnas tavo nuotraukų - staiga atsirėmiu alkūnėmis galvą. Amaros balsas skamba kiek Šokiruotai- Nejaugi, rimtai varei su Mitchel? - paklausia ji
-Taip-atsakau. Staiga išgirstu jos juoką, bet pati nesijuokiu.
-Ar norėtum šiandien susitikti, ir pas kažkurią nakvoti?
-Negaliu, važiuosiu pas Mitchel. - Kiek nutylu pasakius tai ko galbūt nereikėjo sakyti.
-Am... Gerai, turėsi viską papasakoti. Einu man reikia, čiau braškė - taria ji ir aš nusišypsojus, atmetu ragelį.

Susirandu plaukų tiesintuvą, kuris vis dėlto nebuvo kurioje nors įprastoje vietoje, kaip vonia ar prie kosmetikos. Jis buvo virtuvėje prie vaisių miksintuvo. Paėmusi jį į rankas, kiek apčiupinėjau ir jau visai netrukus, sėdėjau prie stalo ir tiesinau išblukusią spalvą turinčius plaukus. Juos surišau į uodegą ir, nuėjau prie spintos. Išsitraukiau gražias kelnes, kurios priminė kažką panašaus, kaip klasikines. Jos nesiekė kulkšnies. Ant viršaus užsidėjau baltus marškinius, juos sukišau po kelnėmis ir ant marškinių užmoviau raudoną švarką. Žinoma, pavogiau iš mamos.

Viskas atrodė žavingai. Pasiimu telefoną ir smagiai nulipu nuo laiptų. Nusileidus apačion, užsidedu baltus konversus ir nieko nelaukdama palikau namus. Visai netrukus prie pat namų, stovėjo baltas džipas. Staiga priešais mane atsistoja Mitchel ir nusišypsojęs liepia, išsikibti jam į parankę, bet kiek nusijuokus nulipau laiptais ir įsėdau į automobilį. Žinojau, kad jis sutrikęs. Ką padarysi, esu žiauri ir tą patį žinau.