The Pain Is Back| M. C |✔︎|

11

×Ella Stuart ×

Amara man turės baisiai atsilyginti, kad šedžiu čia, vietoj jos. Nekenčiu jos. Tas vaikinas iš vakarėlio visiškai manęs nedomina.
-Taigi, man metas eiti. Harri norėjau pranešti, kad esu vietoj savo geriausios draugės. Ji nenorėjo ateiti. Ir turėk omenyje, nebesusisiekti su ją, nes ji ištrynė tavo numerį - pamojavus, išeinu iš restorano. Gaivus oras ir žvaigždėmis apklotas dangus. Nuleidžiu akis ir prieš mane atsiranda pažiba. Kostiumas ir kasytės. Įdomu, koks tai stilius.
-Am... Ką čia darai? - paklausiu
-Issikyriau su Olivia, pamačiau tave ir palaukiau. Kaip sėkęs pasimatyme? Atrodei laiminga
-Amara turės man atsilyginti. - Mačiau jo sutrikimą- Amara susipažino su juo tavo vakarėlyje, dabar sakė, kad nebenoriu su juo eiti, todėl įtraukė mane ir štai aš čia. - papasakoju
-Maniau, kad susiradai gyvenimo meilę
-Ai, dar nesusiradau. Turiu eiti, iki - apsisukusi, nueinu, bet išgirstu durelių atidarymą. Atsisukus pamatau stovintį ir vieną ranką laikanti duris. Nereikėjo žodžiu, reikėjo tik vieno žingsnio nueiti ir dar vieno atsisėsti. Jis prisisegė ir pradėjo vairuoti. Nesitikėjau, jis mane nustebino. Juodas kostiumas, atrodo stylingai ir durelių atidarymas parodė jo inteligentiškumą.
-Atrodai labai gražiai - taria jis. Tikriausiai tikisi, kad pasakysiu ačiū. Nesu žmogus, kuris sakytų ačiū už komplimentus. Tiesiog nepriimu komplimentų. Bet šis, kažkuo mane suglumino, taip, kad pasakiau jam ačiū. Aš padėkojau. - Pirmą kartą padėkojai
-Pati tą žinau - kiek išraudonavus pasakau. Jis sustojo užsidegus raudonai šviesai.
-Tai pradėjai dirbti kino salėje? - paklausia nutraukiąs tylą
- Taip, šeštadieniais kartais sekmadieniais.
-Aš ir ten dirbsiu, tik kitokiu laiku - pasako. Kažkiek atsipalaiduoju. Pati nesuprantu ar man patinka būti šalia jo ar tai mane erzina. - Norėtum gal kada nors nueiti ledų? - paklausia, užsidegus žaliai spalvai, jis važiavo link stotelės. Jis žinojo, kur aš išlipu. Nebuvau labai laiminga, paklausta jo. Vis dėl to  ką tik išsiskyrė su mergina.
-Labai užsiėmusi aš - pameluoju.
-Užsiėmusi, klausydama tėvų priekaištus dėl pamokų nelankymo.
-Jei ką priekaištus skaito tik mama, mano tėtis. - sustoju - jo nėra - jau girdžiu "užjaučiu" žodžio pradžią, bet jį pertraukiu- bet tai nereiškia, kad būtina manęs gailėtis ir taip toliau. Žinoma, noriu verkti prisiminus jį, bet juk man viskas gerai - jis nusišypso ir aš nustembu pamačius stotelę prie savo namų.
-Ačiū - tariu jam, išlipus. Jis nusišypso ir palaukia tol kol jo nebematau už posūkio.

Grįžus griūvau į lovą. Ši diena buvo kitokia, o gal tiksliau vakaras buvo kitoks. Nežinau, bet visad norėčiau, kad vietoj Mitchel būtų Christian. Nors jis gal ir turi merginą, vis vien norėčiau kalbėtis su juo ištisas valandas ir man niekad nenusibostu. Padariau klaidą pasakydama, jam apie tėtį. Tai žino tik Amara. O dabar žino ir Mitchel, po jo- žinos visi kiti. Pirmą kartą parodžiau kokia galbūt silpna būnu. Kad jis suprastų, ką man reiškė tėtis. Visai netrukus paiimu vibruojantį telefoną į rankas ir atsiliepiu Amarai.
-Sveika - pasisveikinu
-Labas - kiek nuliūdusi pasisveikina ji. Iš jos balso galima spėti, kad kažkas negerai
-Kas buvo tau? - paklausiu susirūpinus
-Nieko, tiesiog. - ji nutyla - Manau, įsimylėjau - atsako
-Uu, Amara - nusišypsau. Esu laiminga, gal bent jai seksis meilėje.
-Tai negerai. Aš įsimylėjau merginą - atsisėdu.
-Am, tu juokauji tiesa? - sutrinku. Atsistojus, pradedu vaikščioti pirmyn atgal. Juk ji negali imti ir mėgti merginas, taip staigiai. Kiek persigąstu, aš bijau. Visko gali būti, jei ji juokauja, o jei ne. Aš kiek sutrikusi, o ji vis dar tyli.
-Taip, juokauju. Tik norėjau, paklausti kaip sekėsi? - atsipūčiu. Šimtai akmenukų, nusirito nuo mano pečių.

Uuuuu.....