The Pain Is Back| M. C |✔︎|

47

×Ella Stuart ×

Amara sėdi šalia manęs ir rūpinasi, kad viskas būtų puiku. Ji mane pamaitino ir net, pasiėmė pas save. Žinoma, ji sakė kad eisim gerti kavos. Todėl iškart užsidėjau šortus ir kiek gražesnę bliuską. Susirišau plaukus ir sau laimingai išėjau su Amara.

Amara vairuoja iki kavinės. Ji vis kartoja, kad aš nepasigailėsiu ir juk šios kavinės kava yra nuostabi. Mane šis žodis velniškai pradėjo erzinti. Abidvi su Amara atvykstam į raudonai nudažyta kavinę. Daug automobilių ir daug rūkančių šalia įėjimo, bei už kampo. Pro langus matosi, kad daug žmonių, kurie valgo ar geria. Amara įeina ir netrukus atsisėdam visai šalia durų. Tikrai karšta, o prie durų kažkiek vėsiau.
-Taigi, siūlau tau gerti kanadietišką kavą.
-O čia yra arbatos? - paklausiu. Visiškai nemėgstu kavos.
-Čia yra tik kavos, - atsakius jai, kiek nuliūstų. Nenoriu laidyti pinigų už tai ko aš visiškai nemėgstu.
Ji mane įkalba ir užsako kavas. Abidvi lygiai tokias pačias.
-Taigi, tai jūs su Aleksu kartu?
-Galim apie tai nekalbėti, - iškart nuleidžiu galvą.
-Aš tik noriu tave suprasti Ella, o tu net nesugebi man atsakyti į paprastą... - kiek supykusiai taria, kol ją pertraukia atėjęs senai matytas veidas.
-Tu jo nekvietei? - iškart paklausiu Amaros. Mitchel stovi priešais mane. Tyla. - Aš nežadu žaisti vaikų žaidimų ir nesikalbėsiu su juo! - atsistoju ir praeinu pro jį. Prie durų stovėjau laikydama tarp pirštų rūkštančią cigaretę. Netrukus prie manęs prisislenka Mitchel.
-Mitchel, prašau... - rimtai ignoruodama jo žvilgsnį pasakau
-Aš visiškai nenoriu su tavim susipykti, - Bet aš nežinau, kaip tau ką paaiškinti
-Mitchel, man atsibodo, - atsisuku į jį - kiekvienu kartu kai prie manęs prieini, aš negaliu susilaikyti, nes tu mane nervini. Aš tavęs nemyliu! Kiek kartų reikės kartoti! Atstok nuo manęs, išeik is mano gyvenimo man tavęs nereikia! - išrėkiu lyg būčiau viena su juo, lyg jokie lankytojai ar praeiviai į mus nežiūrėtų. - Aš maldauju, palik mane... - pasižiūriu atidžiau į jį, kol mano akis užpildo ašaros.
-Aš tik norėjau, tau pasakyti, kad nustotum galvoti apie tai, nes net nemylėjau tavęs. Niekad! - jis nueina prie automobilio ir įlipa palikdamas mane vieną.

Jis niekad manęs nemylėjo.

Išėjus iš kavinės Amara mane apsikabina.
-Amara, paskambink Aleksui, - ji kiek susimaišo ir paskambina.
Žinau, kad šis sprendimas nėra geriausias, bet aš jį myliu. Aš pasiruošusi tam. Žinau, kad prasidės naujas gyvenimo etapas. Esu tam pasiruošus. Esu stipri.
Aleksui atvažiavus, stipriai bėgau ir jį apsikabinau.
-Kas nutiko? Ella negąsdink manės
-Važiuojam toli Aleksai, aš noriu būti su tavim, - sugriebiu jo veidą delnais ir jis laimingai šypsodamasis žiūri į mane - Galėsim gyventi laimingai, prie jūros, turėsim savo vaikų, gyvensim nuostabiai
-Taip, taip, taip
-Aš tave myliu Aleksai, - tariu kai mano galvoje pasimaišo vardas Mitchel.
-Aš ir tave, mano princesė, - jis mane pabučiuoja ir aš ateinu prie Amaros.
-Prašau, aplankyk mane kada nors, jei ką pati atvažiuosiu. Aš labai tave myliu Amara, labai myliu. Tik nežinau, ką darau - pasakau jai. Jos akyse pasimato ašaros, ji verkia. - Jei ką niekad nepamiršiu tavęs ir mano numeris liks tas pats, - stipriai ją apsikabinu ir ji man tyliai į ausį sušnabžda
-Tavo gyvenimas bus labai sunkus.

-Pabaiga