Įslaptinta 3 (Baigta)

11

-Idėsim jį į bagažinę, nuvešim prie jūros, pririšim akmenį ir numesim nuo tilto,-vaikinas išaiškino savo planą kurio greičiausiai pati nebūčiau sugalvojus. Važiavome prie jūros, Enzo spaudė nuomotos mašinos vairą taip stipriai jog krumpliai tapo balti, o venos iššoko. Tokio pikto jo turbūt nemačiau.

Nė vienas iš mūsų nepratarė nė žodžio, grįžę į viešbutį iškart nuėjome miegot, vis dėl to jau buvo po vidurnakčio.

Pabudau nuo tuksenimo į duris. Širdis pradėjo plakt nuo minties jog ten gali būti policija. Vos atidariau duris iš kart nusiraminau supratus jog tai tik kambarinė.

Likusią atostogų dalį nešnekėjom apie mokytoją kurį netyčia padūriau. Žinojau, kad tas pokalbis neišvengiamas bet aš jo visiškai nelaukiau.

Sėdėjau svetainėje, čia buvo visi, niekas nieko nesakė ir dėl to isivyravo nemaloni tyla.
-Mum reik pasitraukt iš mafijos,-pirmas prabilo Enzo,-visiem,-jis pasižiūrėjo visiems į akis. Visi lėtai pradėjo linkčioti galvomis, išskyrus mane, man šita idėja atrodė durna.
-Tu teisus, mum pinigų užtektu visą miestą aprūpinti maistu dešimčiai metų, mum reik pagyvent normalų gyvenimą,-nekreipiau dėmesio į jų kalbas, tegul daro jie ką nori. Pasiėmiau telefoną ir stengiausi ignoruoti jų nesamoningas šnekas.

-Tai tuomet nuspresta?-mano dėmesį atkreipė suvokimas jog jie jau viską aptarė ir nusprendė kažkokią nesamonę kurios turėčiau klausyt.
-Daugiau jokių gaujų, jokių šaudynių, gaudynių ar žudynių, nuo šiol gyvensime kaip paprasti žmonės,-Enzo pasakė ir visi pritariamai palinksėjo galvomis išskyrus mane,-Izabele,-piktai į mane atsisuko Enzo.
-Koks skirtumas,-pavarčiau akis ir pakilusi nuėjau kuo toliau nuo visos šitos nesamonės. Tai ką aš dabar turėsiu veikti, eit gėlytes sodint?

Vaikštau parduotuvėje, gėlių skyriuje, ir keikiu save. Merginos užsimane kieme turėti soda ir kadangi tai mano namas, aš už tai atsakinga.
-Ar jūs Izabelė?-už manęs stovėjo senyva moteris perkopusi penkiasdešimtmetį.
-Taip, o jūs turbūt Ada,-supratau jog tai sodininkė kurią pasamdžiau kad padėtu irengti sodą,-jūs eikit nupirkt visko ko reikės ir nesvarbu kiek kainuos, o man reik greit sutvarkyt pora reikalų,-palikusi moterį vieną nuėjau į savo mašiną ir iš po sėdynės išsitraukiau voką adresuotą Deabruai. Jame buvo vardas pavardė ir puse sutartos sumos. Pusvalandį prasėdėjau prie telefono ieškodama to žmogaus buvimo vietos. Galiausiai radusi, išsitraukiau ginklą ir visu greičiu nuvažiavau link namo, kuris nebuvo toli. Sustojau prie namo ir pamačiau vyrą sėdintį ant laiptų ir rūkantį. Paėmiau šautuvą, uždėjau dulintuvą, neskubėdama nusitaikiau tieisiai į galvą ir paleidus šūvį išvažiavau. Grįžau į parduotuvę ir padėjus Adai vsiką sunešt į mašiną nuvežiau ją į savo namus.
-Enzo, Eidai, padėkit Adai viską padaryt,-pasakiau vaikinams kurie sėdėjo prie baseino. Pamačiau kaip kiti pradėjo juoktis.
-O jūs, kad nesėdėtumėt be darbo sutvarkot namus, merginos pasakys ką reik padaryt,-nusišypsojau iš jų ištysusių veidų.
-O kodėl negalime pasisamdyt kažko, kad sutvarkytu?-kaip vaikas suzyzė Demyras.
-Nenoriu, kad jūs sėdėtume be darbo,-dar labiau išsišiepiau. Isėdus į didžiausią mašiną, kurią turim, išvažiavau parduotuvės link. Šiandien nusimato daug darbo.

Turbūt pirmą kartą tai sakysiu, bet jei kažkas turit idėjų ar kažko ką norėtumėt pamatyt šioje istorijoje tai rašykit, nes aš jau visiškai nebežinau ką aš čia darau...
Love you all 💜💗💜❤💜💗💜