Įslaptinta 3 (Baigta)

9

-Mum reik dinkt iš čia greičiau kol niekas nepamatė,-vaikinas atsuko man nugarą ir šiaip ne taip aš užlipau. Tai buvo absurdiška ir kvaila, bet tuo pačiu ir linksma. Vaikinas kuo tyliau nuėjo į garažą ir pastatė mane ant žemės, jis atidarė man keleivio dureles ir padėjo atsisėsti. 
-Tai kur mes važiuosime,-paklausiau išvažiavus iš garažo.
-Pamatysi,-jis nusišypsojo ir paspaudė gazo pėdalą.

Sėdėjau ant smėlio pedėjusi galvą ant Enzo peties ir žiūrėjau į besileidžiančią saule į jūrą. Enzo šiandien visą dieną mane vežiojo po vietas kuriose turėjom prisiminimų, jis privertė mane viską prisiminti, jis privertė mane šypsotis ir išspaust ašarą, bet svarbiausią jog jis vėl privertė mane jausti.
-Būk gera daugiau nebėk,-jis pasakė atkreipdamas mano dėmesį nuo gražaus vaizdo, atsisukau į vaikiną kuris, kaip itariu, visą šį laiką žiūrėjo į mane.
-Nebėgsiu,-pažadėjau apsikabindama jį. Nesupratau kodėl išvis kažkada nuo to pabėgau,-ar galime išskrist? Atostogų, rytoj į šiltus kraštus,-paklausiau neatsitraukdama nuo vaikino.
-Vieni?
-Vieni.
-Kaip tik panorėsi,-jis dar stipriau mane prisiglaudė prie savęs,-mum jau reiktu važiuot atgal,-pasakė saulei dingus už jūros. Linktelėjau galva ir atsitraukiau nuo vaikino, jis atsistojęs paėmė mane ant rankų ir nunešė prie mašinos. Važiuojant žiūrėjau pro langą ir šypsojausi.

Staigiai pramerkiau akis ir apsidairiau kambaryje. Gulėjau lovoje, nejaugi visa tai tebuvo sapnas? Nepatenkinta atsiguliau ir susisukau į kaldrą. Pasigirdo beldimas į duris.
-Ko?-piktai paklausiau, durys atsidarė ir į kambarį iėjo Enzo.
-Lėktuvas už dviejų valandų, tau reiktu eit ruoštis,-vaikinas atsisėdo šalia manęs, iš laimės jog tai nebuvo sapnas apsikabinau jį ir nenorėjau paleist. Galiausiai teko paleist vaikiną ir eit išsimaudyt.

Stovėjau oro uoste su Rugile kol Enzo nuėjo priduot bagažo.
-Aš tau idėjau rūbų, tikiuosi jog tiks,-ji nusišypsojo.
-Jei netiks nusipirksiu ten, nesijaudink turiu vergą,-abi nusijuokėm, niekada nesupratau kaip man trūko draugų. Enzo grįžo ir atsisveikinus su Rugile nuėjome link patikrų.

Sėdėjau lėktuve ir žiūrėjau pro langą. Per šias pora dienų aš pasikeičiau nežmoniškai, nežinau ar tai gerai bet svarbu jog aš laiminga.

Lėktuvui nusileidus pasiėmėm lagaminus ir isėde į taksi važiavome viešbučio link. Vos iėjus į apartamentus kuriuose gyvensime ateinančią savaitę išsišiepiau. Tai buvo labai graži ir erdvi vieta su vaizdu į jūrą. Manau man čia patiks. Prišokavau prie sofos ir atsiguliau net neketindama pajudėt. Enzo nuėjo apžiūrėt kitų kambarių o aš tiesiog mėgavausi saule ant veido.

Išsikrausčius visus daiktus nusprendžiau jog būtu linksma pagulėt paplūdimyje. Užsidėjau maudymuką ir suknelę ant viršaus. Užšokau Enzo ant nugaros ir mes patraukėm jūros link.

Gulėjau ant gulto ir žiūrėjau į vandenį kadangi dėl prakeiktos kojos negalėjau eit į vandenį, kas mane labai pykdė. Telieka tikėtis, kad koja greit sugis.
-Nori ledų?-iš vandens išėjo Enzo ir pribėgo prie manęs. Palinkčiojau galva,-niekur neik,-jis nusijuokė prieš nueidamas o aš tik pavarčiau akis.

Gulėjau užsimerkus ir mėgavausi saulę, kol jos kažkas neužstojo. Pramerkiau vieną akį pasižiūrėdamą į kažkokį vyrą.
-O tu tikra gražuolė tapai,-išsišiepė.

Pradedu vis labiau ir labiau apleisti wattpad... Man reikia gerai vožtelt, kad grįžčiau į protą...
Ačiū visiem kas votina, komentuoją ir skaito. 💞💞💞💞