Laiškai apie Mirtį | ✔

Nulis

Ištaisyta dalis.

Kambarys buvo netvarkytas.

Išmėtyti popieriai, skirti laiškų rašymui, plaikstėsi po visą kambario vidų. Juos galėjai rasti visur: ant senos, aplūžusios kėdės ir po ja, šalia praviro lango tie tušti, kiek per daug tušti ir kiek per daug balti popieriai tarsi šoko tango, vedami liūdnos vėjo muzikos. Ir tie balti lapai palytėjo atstumiančiai atrodantį stalą, ant kurio ilsėjosi sena spausdinimo mašinėlė, keista net, jog nors ir sena, tačiau ši dirbdavo neužstrigdama kiekvieną kartą jam prisėdus rašyti.

Jam patikdavo rašyti ir visai nesvarbu ką: gal laišką, o gal dienoraštį, knygą arba istorijas, apie tai, kokios iš tiesų nuodėmingos yra pastarojo ambicijos. Jo paslaptingos, žalios akys laikė nebylę svajonę, norą netgi, parašyti apie save ir savo gyvenimą knygą, tačiau, būdamas pačiame jėgų žydėjime jis žinojo, jog pirmiausia reikėjo patirti visus nuotykius ir tik vėliau apie juos rašyti.

Todėl dabar jis rašė laiškus.

Kiekvieną kartą, spaudžiant senos spausdinimo mašinėlės mygtukus ir neduodant šiai nė minutės poilsio, jis šypsojosi. Šis užsiėmimas jam kėlė šypseną.

Jis rašė su, kitiems nesuprantamu, nežmogišku pasimėgavimu, kuris trumpam pasikeisdavo į tylų krizenimą, įsivaizduodamas kokius jausmus tai sukels laiškų gavėjams, nes Jam patiko galvoje paveiksluoti širdį veriantį skausmą ir neviltį, įsivaizduodavo jis tą dramatišką kritimą ant kelių ir pliūpsnį ašarų, kurios kaip nedoros nuodėmės slinko žemėn, atkartojančios kojų judesius, vyrui neduodavo ramybės noras žinoti, ką jautė jo taip mylimų laiškų skaitytojai.

Ir nors niekada ir nesužinos jis reakcijos tų, iš kurių jis atėmė po mylimiausia žmogų, pastarasis vis tiek jautėsi tarsi įvykdė savo dienos tikslą: sukelti chaosą ten, kur jo labiausiai ir reikėjo – širdy.

Vyras mylėjo rašyti laiškus savo aukų artimiesiems kiek labiau, nei jis mylėjo pačias aukas.