Laiškai apie Mirtį | ✔

Antrasis laiškas: vis dar nežinau kas tu

Ištaisyta dalis.

Antrasis laiškas: vis dar nežinau kas tu

Du tūkstančiai devynioliktųjų metų, liepos keturiolikta diena, sekmadienis

"Mano mieloji nepažįstamoji,

Liepos keturioliktą dieną mane nustebinai, nes kuomet maniau, jog gražiau atrodyti tu nebegali – tą dieną atrodei stulbinamai ir aš negalėjau nuo tavęs atitraukti akių.

Geltona suknelė, dekoruota baltais taškais, iš tolo girdimas juodų aukštakulnių kaukšėjimas ir ant pečių, laisvai krintantis šalikas ant tavęs atrodė per daug tobulai, jog būtų tikra ir aš iki dabar galiu atkartoti judesį, kuomet netikėdamas tuo, ką matau, pasitryniau akis.

Galėjau jausti ir tą nakties tamsumą primenantį gailestį, kuomet supratau, jog negalėjau pasakyti kokia graži nuodėmė buvai, kokia pilna gyvybės ir kiek per daug vėjavaikiška.

Atrodei visai nemačiusi pasaulio ir, ak, koks stiprus noras atsirado krūtinėje tiesiog pribėgti prie tavęs ir ištiesus savo ranką pasiūlyti tau aprodyti pasaulį, tačiau suvokimas, jog mes vis dar nepažįstamieji ir aš nežinau kas tu – sulaikė mane nuo savęs apsigėdijimo tavo akyse.

Nė nežinai kiek laiko aš praleidau savo suklerusioje lovoje svarstydamas, o koks gi tavo vardas tarsi mįslę, nuo kurios priklausytų viskas, kas man dorą labiausiai. Kiek ilgai galvojau ar tau patiktų kaip tavo vardas skamba man jį tarant, ar taip pat gražiai, kokia esi tu?

Ir tavo rudi plaukai, kurie saulės šviesos akiraty atrodė tarsi ištirpintas šokoladas rėkė nesuvaidintu tobulumu lygiai taip pat garsiai, kaip ir tas įstrigęs vanilės ir rožių kvapas jose, kurio supratau, jog man tiesiog per maža.

Atrodo, tarsi esi nebaigta dėlionė ir man būtų per mažai tos dėlionės dalių, kadangi aš nieko apie tave nežinau, nesvarbu, kaip arti aš bebūčiau.

Tačiau nesvarbu netgi ir tai, kadangi pasižadėjau sau tyliai, tyliai, tarp savo suklerusios lovos ir senos spausdinimo mašinėlės, jog dingusias dėlionės dalis surasiu.

Iki kito susitikimo,

- M"