Laiškai apie Mirtį | ✔

Pabaiga

Rašymo mašinėlė ir vėl vieniša.
Supuvusio stalo ir kėdės komplektas irgi vienišas.

Žudikas taip pat.
Dar viena auka jo rūsyje jaukumo juk nepridėjo.

Tik dar daugiau liūdesio.
Ir priminimo, jog jis visada bus vienišas.

O ir pati Eržkėta buvo tik dar vienas liūdnas priminimas, jog niekas negalėtų mylėti tokio kaip jis.

Išprotėjusio, arogantiško maniako.

Atrodo sakė mylėjęs Eržkėtą, tačiau ją žudydamas jis sunkiai sulaikė šypseną.

Jam žudyti buvo tas pats, kas doroti kalėdinę vištą.

Atrodo viskas lyg ir buvo gerai.

Pastovus advokato darbas žadėjo gerą gyvenimą, tačiau maniakas šio darbo išlaikyti nesugebėjo.

Nenuoseklumas, impulsyvumas, atsakomybės stoka ir perdėtas svarbumo jausmas darė savo, pavertė jį tuo, kuo laikė jo paties tėvai: impulsyviu žudiku be jokios sažinės graužaties.

Kaip gaila, kad savo spėjimus jie patvirtino per vėlai.

Jų negyvi kūnai nebeperspės nieko.

Pavyzdžiui, Eržkėtos.