Ištaisyta dalis.
Ketvirtasis laiškas: kraujas ir supuvę rožių žiedlapiai
Du tūkstančiai devynioliktųjų metų, liepos šešiolikta diena, antradienis
"Mano mieloji Eržkėta,
Tiek trumpai mes tepažįstami ir keturios dienos skamba per mažai, jog būtų daug, tačiau atrodo, jog galiu tau pasakyti viską, nes nors ir šimtus kartų sakiau sau, jog neprisileidžiu žmonių, nes aš bailys ir bijau širdgėlos bei šukių, tačiau tu – manau sugebėtum mane suprasti.
Tu ypatinga ir įdėmiai manęs klausytumeisi, kuomet pasakoju apie tą medinį, apipelijusį namą šalia miško, kuriame gyvenau visą savo gyvenimą, kuriame gyvenu ir dabar; apie aprūdijusią tvorą, dengiančią kiemą, kuri per daug ilgai stovi nesugriuvusi, netgi dabar, ir dažnai pagaudavau save mąstant – kada gi ši nugrius?
Šalia tvoros augo rožių krūmas, pasodintas mano mamos, aš jį taip stipriai mylėjau, nes tai vienintelis gyvas jos paveldas. Aš jį laisčiau ir vis apkarpydavau, vis sėdėdavau prie jo ir vis galvodavau, jog gyvos tik tos rožės, tačiau ne tu, mama, nes laukui bėgant, tapai dar negražesne savęs versija. Laikas bėgo ir bėgo ir su kiekvienu kartu rožės tapo vis gražesnės, vis maloniau į jas žiūrėti buvo ir viskas, ką jos darė tai tik, kars nuo karto įdurdavo man į pirštus. Tu tokia nepanaši į rožes. Tu niekada nebuvai graži, net kuomet buvai gyva. O kuomet buvai gyva – viskas, ką darei tai skaudinai mane. Dūrei ne į pirštą, tačiau į širdį, į rankas ir kojas, palikai randus ir neištrinamus priminimus, kokia žiauri tu buvai, jog gerai padariau tave nužudydamas.
Rožės tavo gerklėje buvo kiek per poetiška, tačiau tau tai tinka, kadangi dabar, kuomet Eržkėta pamatys tave – ji žinos, jog esi tokia pat supuvus kaip ir tos rožės.
Eržkėta, ką manytum, jeigu sužinotum, jog rožių kvapas, įstrigęs tavo plaukuose, yra stiprus mano kraujuotos vaikystės priminimas? Kas dėtųsi tavo galvoje, kuomet pasakočiau tau koks gražus buvo mano motinos kraujas, koks jis buvo panašus į tas rožes, augančias šalia tvoros? O jeigu parodyčiau savo motinos kraują, vis dar įsigėrusį į grindis, ką manytum tuomet?
Žinai, tas kraujas vis dar nenusivalo nuo medinių namo grindų, įsigėręs stipriai. Supuvę rožių žiedlapiai irgi niekur nedingo. Ak, kaip man buvo gaila rožių.
Įdomu man, ar tavo meilė man būtų stipresnė už tavo klyksmą?
-M"
YOU ARE READING
Laiškai apie Mirtį | ✔
Short StorySavaitės kelionė į skaisčiais saulės spinduliais apibarstytą Turkiją Eržkėtai atrodo kaip idealus ketinimas praleisti savo artėjantį gimtadienį. Nes kas geriau, nei naujos pažintys, nuotykiai, galbūt netgi jaunatviškas, pilnas kvailysčių, trumpas ro...
