Laiškai apie Mirtį | ✔

Trečiasis laiškas: žemiškoji Afroditės versija

Ištaisyta dalis.

Trečiasis laiškas: žemiškoji Afroditės versija

Du tūkstančiai devynioliktųjų metų, liepos penkiolikta diena, pirmadienis

"Mano mieloji Eržkėta,

Liepos penkiolikta diena tapo labiausiai mėgstama diena, kadangi savo veiksmų dėka sužinojau tavo vardą.

Pamenu, tą dieną vilkėjai rausvą palaidinę, tokios pat spalvos kaip ir tavo skruostai, saulės įkaitintą dieną, tą palaidinę buvai susikišusi į melsvos spalvos džinsus, kurie, apačioje buvo pradėję irti ir tie patys aukštakulniai, kuriais trypei mano sielą grakščiais judesiais ir vėl buvo ant tavo kojų.

Atrodei tarsi žemiškoji Afroditės versija, kurios grožiui negalėjo atsispirti niekas, lygiai taip pat, kaip ir aš negaliu atsispirti tau.

Ir nebyliai aš prisimenu, kuomet atsitrenkiau į tave išpildamas dar nebaigtą gerti savo arbatą, atšalusią, tačiau aš niekada ir nesiruošiau jos pabaigti, žinai?

Nes arbata buvo reikalinga tik tam, jog susipažintumėme mes, jog laiškuose nebebūtum tik nepažįstamoji, tačiau kai kas daugiau, kai kas, kas turi vardą, nes vadinti tave nepažįstamąją man atrodo taip netinkama, negražu ir vulgaru.

Eržkėta – vardas, per daug atitinkantis tave, nes jis per daug panašus į rožių krūmo pavadinimą, tavo plaukų kvapą, bei rožių kvapo žvakes mano namie, su vieninteliu tikslu – numalšinti vimdantį lavonų kvapą. Nes tavo akys per daug gražios ir per daug mėlynos, tarsi safyras, savo noru skęstantis jūroje ir momentais pagaunu save galvojant, jog noriu būti tuo safyru.

Kuomet pasakojai man apie savo rutiną, nesvarbu, jog tau tai atrodė kaip nuobodus pokalbis ir bloga pradžia naujai pažinčiai, tačiau visko klausiausi su per daug dideliu susidomėjimu, nepertraukinėdamas ir leidimu su manimi dalintis viskuo, kas tau kelia šypseną.

Ir buvo vienas, vos pastebimas momentas, kuomet man pasidarė taip keista širdy, kai išgirdau tave klausiant apie mane, kuomet ištarei mano vardą, kuomet aš tau buvau įdomus, kuomet tau, manęs paklausus apie mano praeitį ir man teatsakius, jog tai yra per daug asmeniška tema - Tu nesupykai, tačiau tik nusišypsojai ir pasakei, kad gerbi mano norą tylėti.

Ir kai jau ėmiau manyti, jog žmonės taip lengvai bendrauti nesugeba, jog žmonės nepriverčia taip greitai jų mėgti, tuo labiau – įsimylėti – aš pamačiau tave, išlipančią iš to juodo, pigaus automobilio.

Man įdomu tik viena - jeigu pasiūlyčiau tau savo širdį ir jausmus, ką darytum? Atsakytum į juos ar kaip ir kitos paverstum viską į šukes?

- M"