Laiškai apie Mirtį | ✔

Šeštasis laiškas: tavo kraujas už tave gražesnis

"Mano mieloji Eržkėta,

Mano rūsyje šalta.

Tikiu, jog dabar tai supratai.

Apsikloti juk nieko neturi.
O tavo džinsinis švarkas tavęs nesušildys.
Aš irgi.

Manau, nusipelnei visko, ką dabar gauni.

Šaltį.

Liūdesį.

Kruvinas rankas.

Ak, koks gražus tavo kraujas.

Tirštesnis už lavą.
Tamsesnis už naktį, tačiau, tuo pačiu ir toks šviesus.

Tu mano saulė ir aš tave užgesinsiu.
Aš privalau tai padaryti.
Tu nenusipelnei manęs.

Tu netgi nenusipelnei gyventi neturėdama tikslo.

Tau įdomu dabar, koks gi tas tavo tikslas?
Mylėti mane.
Neišduoti manęs.
Saugoti mano paslaptis.

Tu viską sugadinai.

Kaip gaila.

Buvai tokia graži.
Gera.
Vėjavaikiška.
Žadėjau parodyti tau pasaulį, tačiau dabar matai tik savo pačios kraują.
Ir rūsį. Jo apipelijusias sienas. Betonines grindis ant kurių dabar sėdi, susirietusi į kamuoliuką.
Dar visai nesenai ten sėdėjo mano tėvai.
Irgi susirietę į kamuoliuką.
Tuo metu rūsys kvėpėjo rožėmis.
Dabar - tu užuodi lavonų kvapą.

Rožių nebeliko.

Kiek daug tu turėjai pamatysi.
Kiek mažai matai dabar.

Eržkėta, ak Eržkėta.

Kaip gaila, kad nenorėjai būti mano.
Kaip gaila, kad tu norėjai bėgti.

Vistiek esi graži.
Tik liūdna, jog dabar esi padengta krauju.
Ne mano.
Savo.

Viskas neturėjo taip pasibaigti.
Buvau tiek suplanavęs.
Sugadinai viską.

Liūdna.

Ak, koks visgi gražus tavo kraujas.
Gražesnis už tave.

-M"