Laiškai apie Mirtį | ✔

Pirmasis laiškas: nepažįstamieji

Ištaisyta dalis.

Pirmasis laiškas: nepažįstamieji

Du tūkstančiai devynioliktųjų metų, liepos trylikta diena, šeštadienis

"Mano mieloji nepažįstamoji,

Pamenu, kuomet mano akys pirmą kartą žvelgė į tavąją figūrą, atrodančią, tarsi į tave susivyniojo saulė, Stambule, Turkijoje, išlipančią iš pigaus, juodo automobilio ir pirmasis, sukirbėjęs mano galvoje klausimas buvo: kuo gi tave galėjo sužavėti šis miestas?

Ar tai buvo tie įspūdingo dydžio Topkapi rūmai, o galbūt pagyrūniško aukščio Galata bokštas, ar vis dėlto – dangaus žydrynės spalvos, dekoratyvinėmis plytelėmis pastatyta Mėlynoji mečetė?

Tu tapai staigaus sąmyšio ir šimto klausimų mano galvoje priežastimi, kartu sukurdama nepažįstamą jausmą krūtinėje bei širdy ir tuo momentu tapai didžiausia mano baime, nes visiškai nesistengdama tu sugebėjai atgaivinti ir antrą gyvenimą padovanoti drugeliams mano pilve, kuriuos nužudžiau savo noru.

Ir pirmą kartą, per visus dvidešimt penkerius savo egzistavimo metus, jaučiausi taip, tarsi kažkas būtų atėjęs ir plikomis rankomis išplėšęs mano širdį iš krūtinės, kuomet tu, mano mieloji nepažįstamoji, praėjai pro mane nė nepažvelgusi, tarsi mano gyvenimas tavo akyse būtų apgailėtinas, o aš niekas.

Ką darytum su manimi, jeigu žinotum, kad apžavėjai mane taip stipriai, jog leisčiau tau mane vedžioti ir manimi naudotis, o aš, kaip paklusnus šuo, kaip vergas tavo egzistencijos ir grožio, tavęs klausyčiau, ar naudotumeisi šita, tau suteikta galia?

Nes aš įsivaizduoju, vėl ir vėl tavo levandų skonio kvepalus, tavo medaus spalvos odą, kurią taip jausmingai bučiavo karšta saulė, mano mintyse tik tu, taigi ką man padarei, jog elgiuosi taip, kaip elgtis aš nenoriu?

Ir nejučia elgiuosi aš tarsi gyvatė: į odą nuodus įleidžiu labai greitai - dar greičiau persekioju. Baisiausia, aš esu labai nepasotinamas ir puolu savo aukas be jokios provokacijos ir darau tai išties dažnai.

Mano nauja auka tapai ir tu, tačiau šįkart gal ir paskutinė?

- M"