Laiškai apie Mirtį | ✔

Septintasis laiškas: lavonai jaukumo neprideda

"Mano mieloji Eržkėta,

Kaip be tavęs liūdna.
Rūsys šaltesnis negu įprastai.

O trečias lavonas jaukumo neprideda.

Neturiu su kuo pasikalbėti.
Tavęs juk nebėra.

Aš nesigailiu to, ką padariau.
Man tiesiog vieniša.

Sušildei mano širdį, ir kaip lengvai ją atšaldei.

Rožių kvapo irgi nebeliko.
Tik lavonai niekur nedingsta.

Manau išgyvensiu.
Ironiška, jog apie tave to pasakyt jau nebegaliu, tačiau tau tinka mėlyna spalva.
Raudona irgi.

Turbūt todėl, netgi mirusi, atrodai graži.
Tik tavo plaukuose nebėra vanilės ir persikų kvapo.
Ak, kaip liūdna.

Tavo šeima turbūt irgi liūdi, tačiau ne taip stipriai kaip liūdžiu aš.

Viso šito nebūtų nutikę jeigu tik būtum priėmusi mane tokį, koks esu.
Kaip gaila, kad nesi tokia supratinga.

Tu bėgai.
Turbūt gailiesi, jog bėgai per lėtai.
Kaip sakoma - svarbu kažką daryti.
Tu padarei tai, ką privalėjai.
Aš irgi.

Tik savaitė.
Ištvėrei tik vieną savaitę.
Tu vienintelė ištvėrusi tiek ilgai.
Vienintelė kvėpėjai rožėmis.

Visos kitos kvėpėjo samanomis ir medumi.
Aš medaus nemėgstu.
O samanos prižadina blogus prisiminimus.

Laimė ilgai netruksta.
Manoji truko savaitę.

Gyvenimas irgi ilgai netrunka.
Tavasis truko tik dvidešimt metų, tris mėnesius ir vieną savaitę.

Kiek trumpai pagyvenai.

Mano rūsyje būsi ilgiau.

Prižadu.

-M"