"PADOVANOTAS STEBUKLAS" |BAIGTA

I.

  Nauja diena, nauji iššūkiai, tačiau tie patys žmonės ir vis ta pati mane supanti aplinka. Taip begalvodama sėdėjau savo lovoje, kai išgirdau kažką įeinant į mano butą. Spėju, grįžo mano sesuo. Spėjimas pasitvirtino po akimirkos, vos tik Emė atverė kambario, kuriame aš buvau, duris.
  - Em, išmok belstis,- pavarčiau akis ir toliau naršiau telefone, tačiau vėl pažvelgiau į ją, kai supratau, kad Emė nesiruošia eiti iš mano kambario,- Ko nori?
  - Am... Hm... Kaip čia pasakius... Gal gali ateiti į svetainę?- nedrąsiai išmikčiojo sesuo. Susiraukiau, bet paklausiau jos ir pakilau iš lovos.
  Pravėrusi duris, svetainėje išvydau sėdintį nepažįstamąjį ir savo buvusį. Įtartinai nužvelgiau juos ir, atsisukusi į seserį, tariau:
  - Vis dar nesuprantu, ko tu nori iš manęs?- suirzęs mano balsas privertė krūptelėti Emę.
  - Panelyte, prašau nuleisti tokį toną prieš mano merginą,- prie Emės prisiartino nepažįstamasis bei apglėbė ją per pečius. Nužvelgiau jį, prunkštelėjau ir, papurčiusi galvą, nužingsniavau į savo kambarį.
  Netrukus paskui mane atsivilko Endrius.
  - Ko tau?- sukryžiavau rankas ties krūtine.
  - Kodėl tu šitaip elgiesi su savo seserimi?
  - Ne tavo reikalas, kaip ir ką aš darau, Endriau,- pabrėžiau vaikino vardą.
  - Klausyk, aš bandau su tavimi būti draugiškas, o tu elgiesi kaip paskutinė, atsiprašant, kalė!
  - Kalė, su kuria tu dulkinaisi,- pavarčiau akis,- Viską pasakei?
  - Neturiu daugiau, ką tau sakyti,- tai taręs jis pasišalino iš kambario.
  Visada, kai pamatau Endrių, susinervinu. Jis tarsi siurbia iš manęs visą mano kantrybę. Taip, aš jį mečiau, tik todėl, jog nebūnu ilgai su vienu vaikinu. Iš tikrųjų, aš ir pati jam pradėjau jausti simpatiją, prisirišimą, tad reikėjo viso šito kaip nors atsikratyti, tačiau nepagalvojau, jog Emė pradės su juo bendrauti ir aš dar dažniau jį matysiu savo namuose.
  Atsidusau ir ranka perbraukiau per savo tamsius plaukus. Pagalvojus, net pati nepamenu, kada nuoširdžiai juokiausi ar bent šypsojausi. Susikūriau gyvenimą tokį, kokio trokšta dauguma merginų, tokį, kokio ir pati norėjau, deja, viską norint išlaikyti, reikia elgtis dirbtinai, netikrai. Apgaudinėju kitus, žaidžiu jų jausmais, bet niekas nepagalvoja, kad taip elgdamasi skaudinu pati save. Net Emė manęs nesupranta. Ji galvoja, kad jos sesuo yra pasileidėlė... Tačiau aš stengiuosi, jog jai nieko netrūktų, kad niekas nedrįstų jos skaudinti, galiu teigti, aukojuosi dėl jos. Tiesa, nuoširdžiai viliuosi, kad ji to niekada nesužinos, nes tuomet aš patirčiau didelę gėdą, prarasčiau savo reputaciją, visų svarbiausia, netekčiau sesers, nes ji pradėtų gailėtis man pasakytų žodžių. Todėl ir privalau vaidinti. Emė nuo vaikystės yra pripratusi prie tokio mano elgesio, nes būdama maža aš elgiausi kaip tikta "kietuolė", siekiau pasirodyti, net žeminau savo sesę. Visą tai prisiminusi, jaučiuosi apgailėtinai.
  Nusipurčiau. Pažvelgiau į veidrodį. Jame išvydau tamsiaplaukę, maždaug metro septyniasdešimties, merginą, su tamsiai rudomis akimis, kurios žvilgsnis atrodė lyg negyvėlio. Aš net žiūrėdama į save negaliu įsivaizduoti, kaip mano veide švyti šypsena, o akyse matosi išdykėliškas žaismingumas.
  Mane perverė vidinis skausmas. Privalau su tuo greičiau susitaikyti, nes taip bus lengviau gyventi. Skausmas - tai žudantis jausmas, kuris naikina žmogų. Ypač sunku yra tuomet, kai žmonės nebejaučia išorinio skausmo, bet privalo taikytis su vidiniu. Dažnai pasitaiko tokių atvejų, jog nė neįsivaizduoji, kuris žmogus kenčia, o kuris - ne. Vidinio skausmo mes, žmonės, nepastebime, tad netenkame sau brangių žmonių, negalime padėti, nes nežinome ar jiems reikia mūsų pagalbos. Juk pirmiausia  rūpinamės tik savimi, norime patenkinti savo egoizmą ir tik tada pažvelgiame į kitus, bet būna jau per vėlu...
  Mano vidinių išgyvenimų niekas neturi sužinoti, todėl aš nerašau dienoraščių, neinu pas psichologus ir neturiu geriausios draugės ar draugo, kurie viską žinotų, paprasčiausiai, gyvenu savo gyvenimą. Pasistačiau sieną nuo aplinkinių žmonių dar tuomet, kai naiviai tikėjau tikrąja meile, kai niekas manęs nebijojo ir visiems aš buvau linksma ir pašėlusi mergiotė. Deja, jiems tik tokia norėjau atrodyti, nors, iš tiesų, širdyje jaučiausi nelaiminga. Laikui bėgant, aš pasikeičiau, suaugau, atsiribojau nuo visuomenės ir laikiausi vienintelio tikslo: apsaugoti savo seserį. Gaila, kad nežinojau, kaip reikia pradėti, tad aplinkinius žmones priverčiau manęs bijoti, o savo mylimąją seserį tolinau ir stūmiau nuo savęs, kol tarp mudviejų atsirado tamsi praraja, kurios paviršiuje laikėsi tik pareiga ir vaikystės prisiminimai. Emė turbūt nė nepamena, kad aš ją būčiau mylėjusi, nes, vos tik jai paaugus, aš savo meilę užgniaužiau, kaltinau ją dėl to, jog mano tėvas paliko namus, o josios apsigyveno kartu. Nekenčiau visų. Taip manyje pradėjo augti neapykanta, tamsa, blogis. Visą savo paauglystę elgiausi priešingai nei man buvo liepiama, vos netapau priklausoma nuo narkotikų, bet mamos dėka atsikračiau narkomanės likimo. Buvau savo mamai skolinga, todėl pradėjau elgtis atlaidžiau, ir, jeigu ne liga, kuri ją pasiglemžė į mirtį, būčiau dabar linksma, nuolat besišypsanti. Dėl mamos mirties mane kaltino aplinkiniai: jie sakė, kad mama dėl mano tokio nevaldomo elgesio be galo nerimavo, ji negalėdavo užmigti, kol aš ištisas savaites negrįždavau namo, ji net negalėjo valgyti, tad jos organizmas nusilpo. Galiausiai, jai diagnozavo leukemiją. Prieš mirtį mama manęs paprašė pasirūpinti seserimi, kad ir kas benutiktų. Taigi, aš stengiuosi tęsėti mamai duotą pažadą, bet Emės kaltinamas žvilgsnis, vos tik aš užsimenu apie ją, mane skaudina. Niekas netiki, jog aš moku ką nors mylėti, visi mane laiko žudike, tačiau nedrįsta to man pasakyti į akis. Kai aš einu gatve ar kur nors sutinku mamos pažįstamus, jie pažvelgia į mane kaip į žudikę, išsisukusią nuo bausmės. Aš ir pati save kaltinu, todėl puikiai suprantu, ką galvoja aplinkiniai.
  Net nepajutau, kaip atsivėrė mano kambario durys ir pro jas tyliai įėjo mano sesuo. Pakėliau savo ašarotas akis į ją. Dar niekas niekada manęs, po mamos mirties, nematė palūžusios. Emė stovėjo lyg įbesta, kol suvokė, kad aš, ištikrųjų, verkiu. Ji prisėdo šalia manęs ir švelniai apkabino.
  - Atsiprašau,- graudus sesers balsas sugrąžino mane į realybę. Aš staigiai pašokau, nusivaliau ašaras ir išlėkiau iš kambario.
  Dabar mano sesuo žinos, jog aš slėpiuosi po kaukėmis ir norės išsiaiškinti, kodėl aš vaidinu stiprią, nors širdyje esu silpna būtybė. Taigi turiu įrodyti jai, kad manyje nesislepia silpnumas. Privalau užsidėti netgi vidinę kaukę, jog niekas manęs neperprastų ir tuo nepasinaudotų.