"PADOVANOTAS STEBUKLAS" |BAIGTA

XV.

  Po tos nakties Lorenzo išvyko. Jis sakė, jog turi savų reikalų Ispanijoje, o man verčiau likti Lietuvoje. Gyvenimas slinko įprasta rutina, nieko keisto neįvyko. Tiesa, sekantį rytą susitikau Samuelį, tad pasistengiau, jog jis nugirstų apie mano ir Lorenzo naktį, vestuves bei laimingą mudviejų ateities planavimą. Asuka buvo be galo laiminga, jog pagaliau mano veide švyti plati šypsena, o Gina vis negalėjo nuslėpti pavydo. Taigi, daugiau nebeteko susitikti azijiečio akis į akį.
  Dabar, praėjus keletui mėnesiui, iš senos pažįstamos sužinojau, jog Emė pagimdė sūnų. Džiaugiausi, kad pagaliau Samuelis galės turėti tai, ko taip ilgai laukė.
  Net nepajutau, kaip mano skruostu nuriedėjo ašara. Vis dar jaučiau azijiečiui šiltus jausmus ir jau nebemanau, jog man pavyks juos užgniaužti. Kol nesu šalia jo, tol nekyla jokio pavojaus.
  Garsiai atsidusau, pakėliau akis į prieš mane stovintį prekybos centrą. Nusprendžiau prasiblaškyti viena bei pradėti leisti Lorenzo siunčiamus pinigus.
  - Ar tas atodūsis buvo skirtas man?- į ausį sušnibždėti taip gerai žinomo balso žodžiai, privertė mane krūptelėti. Ruošiausi bėgti, tačiau tvirtos rankos mane apkabino per liemenį ir prisitraukė prie savo gerai ištreniruotos krūtinės.
  - Nusivyliau, kad manęs visiškai nepasiilgai,- Deimonas supynė mudviejų pirštus bei pradėjo vestis nuošaliau. Norėjau rėkti, bet, vos tik man į šoną atsirėmus aštriems peilio ašmenims, dingo visas noras. Pasiruošiau laukti.
  Atsidūrus ant stogo, Deimonas netyčia mane atleido, o aš tuo pasinaudojusi išsilaisvinau iš pamišėlio gniaužtų. Traukiausi atgal, tačiau teko sustoti už savęs pajutus metalinę apytvarą, kurią peržengus manęs lauktų mirtis. Vis dėlto, buvau pasiryžusi aukotis, kad tik vėl netektų atsidurti Deimono rankose. Mačiau, kaip įsiutęs vaikinas artinasi link manęs, mane apėmė baimė, panika, mintis, jog visas mano gyvenimas tuoj baigsis. Stipriai užmerkiau akis laukdama pabaigos. Vienas trenksmas, metalo kritimas ant žemės, garsus bumtelėjimas. Lėtai pramerkiau akis prieš save išvysdama kraujo klane skendintį Deimono kūną. Ant žemės susmukęs sėdėjo Samuelis. Jis žvelgė į savo įbrolį skausmo kupinomis akimis. Nežinojau, ką turėčiau sakyti ar daryti, todėl tiesiog likau tūpėti prie metalinės pertvaros.
  - Turim tai sutvarkyti,- Samuelio balsas nuskambėjo taip tarsi jis būtų labai toli nuo manęs. Man sukosi galva, buvo sunku patikėti tuo, kas vos prieš akimirką čia įvyko.
  - Kodėl taip pasielgei?- tyliai paklausiau.
  - Negalėjau stebėti, kaip kažkoks vyras, nesvarbu, tai mano brolis ar bet kuris kitas, liečia tave per prievartą.
  Žvelgiau į azijiečio akis. Staiga suvokiau, jog šis vaikinas, stovintis prieš mane, ką tik nužudė žmogų. Negaliu jam leisti atsisėsti į kalėjimą, juk jis turi šeimą.
  - Samueli,- jis pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kuriame atsispindėjo meilė, rūpestis, švelnumas,- Deimonas... Tai mano kaltė, kas jam nutiko.
  Stebėjau, kaip vaikino veidas surimtėjo, o akyse suspindėjo baimė.
  - Bete, juk žinai, jog aš jį nužudžiau.
  - Bet aš negaliu leisti tau atsisėsti už grotų,- mano balsas pradėjo trūkčioti, akyse susikaupė ašaros,- tu turi žmoną, sūnų... Samueli, tu turi gyvenimą.
  - Gyvenimą, kuriame nėra tavęs,- azijietis priėjo prie manęs ir įsitraukė į savo tvirtą glėbį, kuriame jaučiausi be galo saugi,- nenoriu tokio gyvenimo. Privalau viską užbaigti su Eme, pasiimti sūnų ir pabėgti kur nors toli kartu su tavimi.
  - O kaip man reikės gyventi, kai žinosiu, jog tu sėdi kalėjime? Kaip? Ar tu bent nutuoki, kiek laiko turėsiu laukti, kol tave paleis?- mano balsas drebėjo. Norėjau šaukti, tačiau klausimai skambėjo tyliai.
  - Bete, aš noriu tavęs kai ko paprašyti,- Samuelio akys susitiko su manosiomis. Jis pasilenkė ir sujungė mūsų lūpas,- noriu, kad pagimdytum mano vaiką.
  Aš stovėjau sustingusi. Jis nori mūsų vaiko? Mūsų? Mano ir jo.
  - Kol tu pagimdysi, aš pasitengsiu išeiti iš kalėjimo. Kaip nors gausiu pinigų geriausiam advokatui, jog šis įrodytų, kad tai buvo tik gynyba.
  - Aš pasirūpinsiu pinigais. Juk žinai apie mano santuoką su Lorenzo. Jis yra be galo turtingas, be to, turėsiu į jį kreiptis dėl skyrybų,- švelniai paglosčiau vaikino skruostą,- o tu pasirūpink savo sūnumi. Kol tavęs nebus, aš rūpinsiuosi juo.
  - Ačiū tau.
 
  Mudviejų paskutinė naktis buvo kupina aistros, meilės ir ilgesio. Bijojau tik to, kad man nepavyks pastoti, tačiau po pusantros savaitės apsilankiau ligoninėje, kurioje pranešė apie mano nėštumą. Pamenu, kaip kabinete apsiverkiau iš laimės. Tai buvo stebuklas mano gyvenime.
  Samueliui parašiau laišką, jog mums pavyko. Rašiau jį ne savo, bet kito žmogaus vardu, siunčiau laišką ne iš savo namų. Policija negali sužinoti, kokie santykiai sieja mane ir Samuelį. Policininkai gali atrasti sąsają tarp manęs ir nusikaltimo. Samuelis neištvertų, tuomet prisipažintų, jog tai buvo tyčinis nužudymas. Ne, aš neleisiu tam įvykti.
  Lorenzo papasakojau tai, kas įvyko, visiškai nieko nenuslėpdama, o tada paprašiau skyrybų dokumentų. Jis nebuvo nustebęs, tačiau apgailestavo, jog daugiau nebegalės praleisti karštos nakties su manimi. Aš priminiau, kad pasaulyje yra šimtai merginų, kurios krenta jam po kojomis, todėl manęs jam tikrai nepritrūks.
  Ispanų kilmės vaikinas paaiškino, jog skyrybos privalo šiek tiek užsitęsti, jeigu nenoriu niekam sukelti įtarimų.
  Dėl Emės... Lorenzo permiegojo su ja, o nufilmuotą medžiagą pateikė Samueliui, kuris nieko nelaukęs paprašė skyrybų. Vis dėlto pavyko įrodyti, jog mano sesuo nesirūpina mažyliu, todėl vaikas buvo iš jos atimtas. Aš pareiškiau, kad esu vienintelė giminaitė, galinti prižiūrėti vaiką, kol jo tėvas išeis iš kalėjimo. Pinigai padarė daugiau įtakos negu įstatymų laikymasis. Jeigu ne Lorenzo pagalba, turbūt nė vienas iki šiol nebūtume prisipažinę policijai. Prisipažinę... Ar Samuelis jiems pasakė tiesą? Ne, jis sakė, jog tai netyčia įvyko. Tiesiog susistumdymas. Deimonas buvo girtas, jie sukonfliktavo, tada prasidėjo muštynės. Azijiečio įbrolis pasiėmė metalo gabalą, norėdamas atsikratyti savo įbrolio. Samuelis, gindamas stumtelėjo Deimoną ir šis krisdamas trenkėsi į stogo kraštą. Taip buvo įrodyta, iš kur atsirado sumušimas galvoje. Galbūt ekspertams, gydytojams kilo įtarimas, bet, kaip minėjau, pinigai darė savo. Laimei, šiame tyrime dalyvavo tie, kurie yra pinigų vergai. Vis dėlto Samuelis turėjo metus praleisti kalėjime, dėl visiško bylos užbaigimo. Todėl man teko laukti. Laukti vaikino, kuris nuo mūsų pirmojo susitikimo buvo mano gyvenimo laimė ir šviesa.