"PADOVANOTAS STEBUKLAS" |BAIGTA

IX.

  Po to, kai palikau Emės, tiksliau, savo namus, praėjo mėnuo. Vienas mėnesis... O, rodos, jog visa tai trunka amžinybę. Per tą laiką daug galvojau apie save ir Samuelį, apie mūsų bereikšmį pažadą, apie Emę bei jos būsimą kūdikėlį. Suvokiau, kad man vienintelis likęs brangus žmogus yra Endrius. Kad ir kaip pasitikėčiau šiuo vaikinu, tačiau jam nepasakojau apie savo tikruosius jausmus Semui. Iš tikrųjų, Endrius labai stengėsi padaryti mane laiminga, o aš bandžiau tokia apsimesti, deja, abu supratome, jog neverta skubėti.
  Dabar mudu sėdime jo buto virtuvėje, geriame arbatą ir žiūrime vienas į kitą tylėdami. Toks ir yra tikslas. Mat, Endrius sumanė pažaisti "akių karą" nepratariant nė žodžio. Negalėjau sulaikyti šypsenos, nes vaikino veido mimika be galo mane juokino, o jis tuo džiaugėsi. Staiga, mūsų "karas" buvo nutrauktas, kai pasigirdo durų skambučio garsas. Nustebusi pažvelgiau į rudaplaukį. Vaikinas taip pat pažiūrėjo į mane nustebęs.
  - Atidarysiu,- ištarė jis.
  Vos Endrius atvėrė duris, pro jas įlėkė Deimonas. Pašokau iš nuostabos.
  - Deimonai?- paklausiau norėdama įsitikinti, ar tai tikrai jis.
  - Bete! Pagaliau tave radau. Mums reikia vykti iš čia.
  - Ji niekur neketina važiuoti,- išgirdau giežtą Endriaus balsą.
  - Klausyk, man visiškai neįdomu, kas tu toks, tad, verčiau, traukis iš kelio,- mano buvęs vaikinas tyčia atsistojo priešais Deimoną. Šiek tiek išsigandau, jog tai geruoju nesibaigs, todėl pati priėjau prie Samuelio įbrolio.
  - Deimonai, kokie reikalai tave čia atvedė?- pažvelgiau jam į akis.
  - Tu turi būti mano žmona arba kitaip Emė ir mano broliukas pasodins tave už grotų. Nežinau, kuo jie ketina tave apkaltinti, bet su jais geriau nerizikuok.
    Stovėjau apstulbusi nuo ką tik išgirstų žodžių. Ar jis juokauja? Juk ta nesveika porelė neturi nieko prieš mane. Norėjau atsisakyti Deimono pasiūlymo, bet netikėtai mano galvoje susirezgė naujas keršto planas, kuris šįkart niekam neatneš gerų rezultatų.
  - Aš sutinku,- greitai pasakiau. Abu vaikinai pažiūrėjo į mane nustebusiomis akimis,- Šįkart aš neleisiu jiems laimėti.
  -  Tuomet važiuojam, trūksta tavo parašo, kad būtum mano žmona.
  Tiesą pasakius, buvau nustebinta, jog vaikinas suruošė viską prieš atvykdamas pas mane. Jis tarsi žinojo, kad galų galiausiai aš sutiksiu. Tebūnie. Kuo greičiau viskas įvyks, tuo man bus lengviau.
  Nuvykę į metrikacijos skyrių, netrukome pasirašyti dokumentų, o tuomet patraukėme į Deimono tėvų namus, į kuriuos, mano naujomis žiniomis, neseniai atsikraustė Emė ir Samuelis. Kadangi šio vaikino šeima laikosi savų tradicijų gyventi kartu, tad jiems nelieka kitos išeities.
  Buvau nustebusi, kai prieš save išvydau paprastą, erdvų dviejų aukštų namą. Iš Samuelio šeimos tikėjausi didžiulės prabangos, tačiau jie gyvena gana kukliai.
  - Bete, noriu, jog žinotum,- mano dėmesį patraukė Deimono balsas. Pažvelgiau į jį,- aš nesu geras vaikinas.
  Ruošiausi sakyti, kad to ir tikėjausi, bet, man nespėjus sureaguoti, rudaplaukio lūpos atsirado ant manųjų. Bučinys buvo trumpas, kupinas geismo, aistros, tačiau daugiau nieko jame nebuvo. Deimonas - tipinis vaikinas, kurio tikslas merginas kuo greičiau pasiguldyti į lovą. Nesitikėjau iš jo ištikimos santuokos, bet savęs žeminti neleisiu. Jau paskelbiau vienam broliui karą, galiu paskelbti ir kitam.
    Po bučinio nė vienas neištarėme nė žodžio. Kol pasiekėme namų duris, mano mintis buvo užvaldęs bučinys bei keršto planas, tačiau, pasiekus duris, suvokiau, jog jo tėvai tikriausiai net nenutuokia apie mudviejų santuoką. Staiga pradėjau jaudintis. Kaip man reikės elgtis? Ką jie pagalvos apie mane? Kas bus, kai paaiškės, kad aš Emės sesuo?
  Savo apgalvojimus buvau priversta nutraukti atsivėrus durims. Už jų stovėjo Emė. Ji atrodė be galo pasimetusi.
  - Tėvai namuose?- Deimonas savo seksualiu balsu nutraukė nejaukią tylą.
  - Taip,- vietoj mano sesers atsakė tarpduryje pasirodžiusi moteris.
  - Laba diena,- nutaisiusi malonią šypseną, bandžiau atrodyti mandagi.
  - Labas,- moteris įtariai mane nužvelgė,- užeikit, nestovėkit lauke.
  Mums įėjus į namą, rudaplaukio motina pasikvietė jį pasikalbėti, o Emei liepė padaryti man arbatos. Supratau, jog ši moteris turi didelę įtaką šiuose namuose.
  - Neturi savo gyvenimo, jog persekioji mane?- išgirdau neapykantos perpildytą sesers balsą.
  Nieko jai neatsakiau. Vos gavusi arbatos puodelį, paėmiau jį taip, kad akivaizdžiai matytųsi vestuvinis žiedas. Pastebėjau Emės sutrikusį žvilgsnį, kuris greitai dingo.
  - Taigi, jūs dvi sesutės, suviliojusios abu mano sūnus,- pažvelgiau į virtuvėje ką tik pasirodžiusį vyrą.
  Nė viena nepasakėme nė žodžio. Vyriškis linksmai sukikeno, tačiau jo juoką nutraukė į virtuvę įsiveržęs Samuelis. Jo žvilgsnis sustojo ties manimi. Žiūrėjome vienas kitam į akis, bet aš greitai jas nusukau kitur. Noriu, jog šis vaikinas laikytų mane silpna. 
  Akies krašteliu pastebėjau iš Emės besiveržiančią neapykantą. Vyriškis ruošėsi pašvelninti atmosferą, tačiau, jam nespėjus prasižioti, su trenksmu pasirodė Deimonas bei Semo motina.
  - Nėra apie ką kalbėti. Mes išvykstam,- rudaplaukis sugriebė mano ranką ir pradėjo vestis iš namų. Spėjau pamatyti, kaip azijiečio žvilgsnis užkliuvo už ant mano rankos esančio žiedo.
  Deimonas man neaiškino, kodėl mes turėjome išvykti, net nesakė, kur važiuojam.  Aš ir pati neklausiau. Mačiau, koks jis įsiutęs, tad man nereikia, jog visas savo blogas emocijas išlietų ant manęs.
  - Turi pasą su savimi?- netikėtas vaikino klausimas ir ramus balsas privertė mane sunerimti.
  - Taip,- trumpai atsakiau tikėdamasi, jog jis atskleis savo planus.
  - Vyksim į Berlyną.
  Paprastas ir trumpas sakinys. Palyginus šią Deimono pusę ir tą, kurią mačiau, kai jis mane ramino - tai tarsi gėris ir blogis. Nesvarbu, koks žmogus bebūtų, mes niekada nesužinosime jo tikrojo veido. Deimonas, Samuelis, Emė - visi jie tokie nepastovūs, iš jų galiu tikėtis bet ko.
  Kokia likimo ironija: juk prieš mėnesį turėjau išvykti į Berlyną, bet neišvykau, ir, štai netrukus paliksiu savo gimtinę. Nė neįsivaizduoju, kas manęs laukia kitoje šalyje, kaip susiklostys mano vedybinis gyvenimas. Kad ir kaip būtų, jaučiu, jog visa atomazga įvyks čia. Kaip sakoma: "Ten kur pradėjai, ten ir pabaik."